Margos paraštės

Priklausau skaičiusiųjų po antklode su prožektoriumi klubui. Tie, kurie šitaip skaitė, supras apie ką aš, nes jie taip pat yra šio nykstančio klubo nariai. Maždaug vienuoliktaisiais mano gyvenimo metais intensyviai prasidėję aiškinimai suaugėliams, kad jau esu pakankamai sąmoninga pati spręsti savo dienotvarkės klausimus, baigdavosi triuškinama nesėkme, todėl knygų skaitymą iki paryčių turėjau dangstyti antklodėmis. Iš pradžių, kai dar tik mokiausi tokio knygų skaitymo būdo meno, mane išduodavo trupiniai lovoje, nes, sutikite, vienas kitas sausainis dar niekam nesumažino skaitymo malonumo.

Vieną rugsėjo pradžios vakarą, kai dar galėjo būti šviesu, kai, rodos, vos prieš kelias mažytes akimirkas ore tvyrojo auksinio ir ramaus artėjančio rudens nuojauta ir buvo juntama dar tik ateisianti maloni vėsuma, akimirksniu užtraukė dangų taip juodai, kad uždegiau visas šviesas. Ir prapliupo smarkiai lyti. Pamenu, tada pro langus matėsi tik varno juodumo kiaurymės, kurios, kai įsižiūrėdavau į jas įdėmiau, užplūsdavo mano vidų ir pripildydavo neapsakomai niūraus nykumo jausmo, nuo kurio mėginau vaduotis jaukiomis šviesomis namuose. Tinkamesnio vakaro obuolių pyragui įsivaizduoti negalėjau, todėl namai netrukus prisipildė keptų obuolių ir cinamono kvapų. Pagalvojau tuomet, kad vidinis žmogaus laimės, prasmės ir jaukumo jausmas iš tiesų slypi mažyčiuose dalykuose ir gebėjime juos pamatyti, atrasti arba susikurti, nes dideli dalykai tėra mažųjų visuma. Iš kitos pusės, galbūt nei vieni, nei kiti neturi jokios prasmės. Pastaroji mintis mano protui patiko labiau.

Panaudojus tinkamą varomąją jėgą, galima užvesti įtakingiausių žiniasklaidos priemonių variklius ir sprogdinti bet kokias seksualumų arba skandalų bombas. Pastaruoju metu buvo detonuoti sprogstamieji auksinių šakučių, koldūnų ir paskolos butelio dėžutėje užtaisai. Nesiruošiu šakute knibinėti kiekvieno skandalingojo koldūno, neketinu skaičiuoti pinigų pavienėse dėžutėse, nevertinsiu vienadienių antiherojų elgesio, nes nei vienas, turintis bent nedidelę gebėjimo mąstyti dovaną, nesiimtų gydyti atskirų spuogų, jeigu sirgtų vėjaraupiais.

Visada norisi užsibūti ten, kur niekas nelesa smegenų, tačiau ir ilgos atostogos baigiasi greitai.

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės, aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko objektyvaus nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet – gegužės antroje pusėje iš pienėmis pražydusių patvorių ir sužaliavusių pakrūmių išlenda už uodus įkyresnieji. Jie ima lesti jums smegenis ir lįst į akis su vienu ir tuo pačiu klausimu: tai ar jau atidarei maudymosi sezoną?
Kaip visada, šis klausimas užduodamas vienu iš dviejų būdų: klausiantysis klausia su akivaizdžia pranašumo gaidele (supraskit, kad jis šiemet jau spėjo išsimaudyti atvirame vandens telkinyje ir piktdžiugiškai viliasi, kad jūs to dar nepatyrėte) arba klausimas užduodamas taip, tarsi įlindimas į kokį nors ežerą, upę ar balą yra prioritetinė dienos aktualija, svarbesnė už orus, klimato kaitą, daržovių kainas, žaliavalgystę arba MG Baltic santykiavimus su politikais.

Įsivaizduokite, kad iš manęs gaunate dovanų – vieną šimtą eurų. Neblogai būtų, ar ne? O dabar įsivaizduokite, kad vieną šimtą eurų jūs pametate. Ne, ne mano padovanotus eurus (aš nusprendžiau jums nieko nedovanoti), o savo uždirbtus. Pasak psichologų, dėl pamestų eurų jūs liūdėtumėte dvigubai labiau negu džiaugtumėtės dėl padovanotųjų. Kitaip tariant, praradimas žmones paveikia dvigubai stipriau nei laimėjimas[1] ir į neigiamus dalykus mes reaguojame stipriau nei į teigiamus[2].

Įsivaizduokite, kad jums per stogą į kambarius ima lašėti vanduo, kas dieną įkyriai varvėti per lubas ir kambarių sienas, per jūsų nervų ląsteles, tekėti į kantrybės kibirus. Ilgainiui nuo drėgmės atšoka vidaus apdaila, ima byrėti tinkas, kartu su jumis apsigyvena pelėsinės kultūros.
Ir štai vieną dieną persipildo jūsų kantrybės kibirai, kuriuos jūs metų metus kantriai išpildavote į vonią. Lietaus vanduo užlieja jūsų kilimus, prasiskverbia pro linoleumo plyšius ir ima sunktis į grindinį. Tuomet jus prarauna ir jūs imatės veikti: organizuojate užpiltų kambarių bendraminčių akcijas prieš bet kokius stogus ir bet kokius lietaus vandenis, su grupele likimo seserų ir brolių kreipiatės į Aplinkos ministeriją su prašymu sustabdyti šitą netvarką, agituojate tautą sukilti prieš lietų, užversti Hidrometeorologijos tarnybą skundais dėl netinkamo oro, keliaujate gyventi į palapines ir skelbiate bado akcijas, inicijuojate kaliošų ir lietsargių nepirkimo iniciatyvas, grasinate kreiptis į Strasbūrą d…

„Muzika, kuri auga, muzika, kuri skauda, muzika, kuri saugo.“ G&G Sindikatas

Mano pusiau sąmoninga pažintis su muzika prasidėjo medinėje vaikiškoje lovelėje su grotelėmis, tokioje, kaip dauguma turėjo. Per tas groteles stebėdavau prie savo lovos palinkusį tėtį su gitara. Jis, tikriausiai, paįvairindavo savo repertuarą, tačiau gerai pamenu tik dvi dainas, kurias dažnai niūniuoju ir dabar: Jūrų veršiukėlis ir Gyvulėlių skraidymas (tai Vytauto Kernagio įdainuota Sigito Gedos poezija). Šios dainos nepalikdavo jokių ribų vaizduotei, jas dainuosiu ir savo vaikams, jeigu tokių bus. Pamenu, kaip įsivaizduodavau tą veršiukėlį jūrų, kaip jis akeles varto (toks keistas ir juokingas jis man atrodė), pamenu vaizduotėje burneles beprausiančias mergeles, kurios šukuodavosi žuvelių šukelėm, ir tuos mažus kopų viršūnėlėm bevaikščiojančius žmogelius, ir žiogelį, iš linksmumo žalią, ir rūtų darželyje išdygusį arkliuką (galite įsivaizduoti?).

Nuo tų, kurie užduoda klausimą Žinai, ką?, reikia bėgti toliau, negu nuo tų, kurie klausinėja Tai, kur dabar čia vaikštinėji?. Pastarieji tiesiog nežino, ką kalba, neturi, ką pasakyti ir yra neįdomūs pašnekovai savaime, nes jų smegenų dantračių apsukos yra lėtesnės už malimo liežuviu greitį. O štai pirmieji su savo Žinai, ką? yra įtikėję kažkokiomis kankorėžinėmis kosmoso liaukomis ir nutaisę nemaloniai iškrypėlišką šypseną viliasi, kad jūs turite antgamtiškų galių, sugebate girdėti skurdžiai spygaujančius balsus jų galvose ir iš anksto žinote, ką tos proto trupmenos nori jums pasakyti.
Dažnai išgirstu su logika nieko bendro neturinčius klausimus, pastebėjimus, tiksliau – nusišnekėjimus: ką tu?, ne, nu tai jo, kas tiesa, tas ne melas, yra kaip yra, ką yra? Atsidarau virtualų kalendorių ir ten dienos patarlė byloja šitaip va ir va kaip: Gyvenimas be vyro – kartesnis už pipirą. Kas čia? Senolių išmintis? Kažkokie išmintingumo lobynai, būtovės paslėpsniai? Senobinė patirtis? Ačiū, susikiš…

Teatras nesivarto žemiškuose taukuose, jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą). Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.

Rytą po lapkričio penktadienio tryliktosios į mano juodą kavą byrėjo sūrūs lašai, kurie lėtai ir sunkiai, tarsi švino kamuoliai, taškėsi į juodo skysčio jūrą, užtvindžiusią daug dalykų aplinkui. Lyg ir nepasikeitė niekas, ir medžiai, ir namai stovėjo taip, kaip stovėję, ir žmonės vaikščiojo savais maršrutais ir savais reikalais, tačiau net į mažiausius plyšius besiveržiantis šlykštus pasibaisėjimas žmonija ir pilka neviltis keitė formas ir turinius.

Mėgstu sakyti komplimentus. Dažniausiai jie būna verti adresato, tačiau kartais mano lūpos išberia pagyrimus avansu, siekiant įplieksti tą trūkstamą motyvacijos ar pasitikėjimo savimi kibirkštį, kuri, jai įsiliepsnojus, savo kaitra sušildytų kitus. Kartais netikrą komplimentą pasakau kitų, nebūtinai taurių, paskatų vedama. Iš tiesų, to negalima pavadinti komplimentu, greičiau sąmojo nestokojančiu kito silpnybių, su kuriomis nesusitvarkoma, pašiepimu, tačiau tam, kam šios replikos yra skirtos, pritrūksta aštraus proto suvokti žodžių esmę ir tas šypsenos nevertas objektas džiugiai priima žodžius kaip pagyras.

Tais rudens vakarais, kai mėtų arbata nuplaunate pavykusius ir nepavykusius dienos darbus, kai už lango tūnančioje spalio tamsoje oranžinius lauko žibintus apgaubia rūkas, kai dar lieka valanda iki panirimo į sapnus, jūs krentate į pūkinius patalus ir atsiverčiate Kroatijos konstituciją. Skaitiniams prieš miegą. Dėl bendro išprusimo, kaip daugelis dabar sako. Arba dėl asmeninio domėjimosi. Arba ir dėl vieno, ir dėl kito.

Pusė mano rugpjūčio įvyko mediniame namelyje ant ežero kranto. Ten, kur paskutinį kartą buvau prieš dvidešimt metų, ten, kur išmokau plaukti, kur kažkada susirgau vėjaraupiais (Blogger'ioautocorrectorius siūlo rašyti šiaurvėjais), kur ne vieną vasarą laksčiau po vaikystės pievas, plaukiau medine valtimi šviežio, dar šilto, pieno, ten, kur daug vaikiškų dalykų nutiko pirmą kartą, kur mano mažos pėdos laksto iki šiol.

Ši tema yra tokia persunkta, įsiėdusi ir užstrigusi laike, kaip kokia „Old Spice“ reklama, kurios nežiūriu. Tačiau žodis reikia yra lyg koks kozirių tūzas, ištaškantis visus noriu–nenoriu. Todėl apie skulptūras kalbėti reikia tol, kol nustos gailiai inkšti kritinės būklės galvose skambantys meilės sovietmečiui balsai ir merdėjančių ideologijų nuograužos liausis šiepusios savo atbukusius dantis.

Iš karto, in order to avoid any misunderstanding, pasakau visiems skeptikams, kad nemėgintų man čia ironiškai murkti, kaip kokie Češyro katinai, apie visokius šarlatanizmus, marazmus, nukvakimus, acto garinimus. Galite eiti žvejoti ir šašlykų kepti. Ir taip, mano namuose gyvena katės, taip, namuose nesunkiai pastebėtumėte katinų simbolikos, taip, ant stalo guli ir Okultizmo enciklopedija, taip, turiu net keturias Taro kortų kalades. So what?

„Nuvile tai kad sale sporo mokama, nors nera už ka moket.“ „Pležas tikrai geras, tik kartais muzika nusibosta <...>.“ „Naktimis kaš kas kando (panašiai kaip uodai) <...> vienam kambaryje net gi darė dezinfikaciją.“ „Is kambario buvau ismesta su liemenele ir kelnaitem turejau apsirengti kolidurije. <...> Sudas. Kelione buvo <...>. Kas vaziuosit linkiu sekmes.“ „Pradzioj valgėm po 2 karstus, kol pilvai neuzsiriete. <...> Nuvyle skiestas alkoholis <...>, bet tai iskesti galima.“ „Valgykla kai badaujantiem visi puola <...>. Neteko nei viena vakarą pasipuosti.“ „Cuzinis smirdejo vemalais. Sejfas neveike. Klozetas purvinas. Maistas prastas.“ „Teritorijoje yra du baseinai labai.nedideli todėl jie pilni zmoniu, issimaudyti sudetinga. Papludimys tolokai, apie 400m.“

Tai tik kelios smegenų mėšlungį man sukėlusios fragmentinės ištraukos iš atsiliepimų apie viešbučius, kuriuos galite rasti Novaturo tinklalapyje. Citatos yra as it is, t. y. kalba netaisyta. Juodos…

Lietuvoje vis dar formuojasi savita tinklaraštininkų bendruomenė. Vieni jos nariai – trumpalaikiai, kiti – senesni už internetus. Vieni yra dar ne tinklaraštininkai, kiti – jau ne tinklaraštininkai. Dar kiti tinklaraštininkais niekada nebus. Vienus skaityti arba paskaityti yra įdomu irba verta, kiti geriau jau nerašytų nieko, tačiau rašo. Ir tai yra gerai. Mes visi turime saviraiškos laisvę.
Smagus sujudimas lietuviškų blog'ų erdvėje vyko praėjusią savaitę, viską valdančiam Žiurkėnui paskelbus savireklamos savaitę (mano rinktines nuorodas galite rasti čia).
Negaliu nepasidalinti Poko.lt komandos atliktu įspūdingu darbu, kuris yra ne tik vizualiai nuostabus, tačiau ir pilnas turinio, kurį galite atsirinkti pasinaudoję savo proto laisve. Paanalizavus tuos rutuliukus, galima ir išvadų visokių prieiti. Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad Račas yra tik mažas rutuliukas, kurį taip pat galima tampyti.

– Kiek tu turi draugų? – Tuoj pažiūrėsiu Facebook’e.
Skamba kaip visiškai nevykęs juokelis? Tai realiai nugirsto mažamečių pokalbio fragmentas.
Mes nepainiojame virtualybės su tikrove, pasakysite. Ir pasakykite. Twitter’yje arba Facebook’e, pavyzdžiui. Tada visi žinos. Daugumai tai bus visiškai neįdomu, kaip ir neįdomios jūsų ledais išsiterliojusių pyplių nuotraukos*, neįdomūs jūsų atostogų fotoreportažai iš Šventosios pliažo** arba kitos more awesome vietos, net jei ta vieta yra Maču Pikču. Like paspausti nesudėtinga, tai paspaudžiam, parodom kvazidėmesį, gal bus šiek tiek mažiau nepatogu, kad nepaskambinom, nors žadėjom (dar galim Facebook private message brūkštelti – soriukas, labai užsiėmus, tai nepaskambinau, bet vis tiek tikiu, kad greit susimatysim, ikiukas <3). Perskaitom žinutę, mintyse pasiunčiam jos autorių kur nors į debesis ir atrašom: Labukas. Tai nieko tokio, žinoma, kad susimatysim ;) Gražios dienelės! Kontaktas palaikomas. Kas paneigs, kad seniai bendravome?

Jeigu koks nors žmogus jus įtikina nusipirkti dramblį (na gerai, į jūsų ankštą butuką telpantį drambliuką), tai tas žmogus žino, ką daro, tai daro labai gerai ir tai yra aukščiausios klasės (nes tobulų nebūna) reklama. Tokia reklama, lyg kraują po organizmą paskirstanti arterijų sistema, informaciją tiksliniame rinkos segmente pateikia ir paskirsto taip, kad abejonės dėl verslo pelningumo ir optimistiškų ateities perspektyvų išsisklaido joms dar nekilus. Abejonių nekyla ne jums. Jūs, kaip vartotojas, apie tai nemąstote. Abejonių nekyla verslui.

Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas.
Aristotelis
Pastaruoju metu vis daugiau situacijų pastebiu (tai nereiškia, kad jos padažnėjo, gal čia tik mano imuninė sistema pavasariop silpnesnė pasidarė), kai teisingumas ir teisėtumas, kaip kokie sumaišyti* vaikai – iš tos pačios šeimos, tačiau vienas į kitą visai nepanašūs.

Ne kartą girdėti teko, kaip žmonės ketvirtadienius mažaisiais penktadieniais vadina. Čia taip todėl, kad jau beveik penktadienis, jau beveik savaitgalis. Skamba kaip beveik nėščia. Tai yra gyvenimas rytojumi, tarsi ši diena nevyktų ir geriau, kad jos iš viso nebūtų, nes dabar beveik gegužė, nes jau balandžio antroji, tai jau beveik vasara ir jau tuoj rudenės. Girdite, kaip gelsta lapai ateities rudenyje? Blogai, jeigu girdite.

Nors metai dar net neįpusėjo, manau, kad p. Rasos Juknevičienės frazė Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios laimės metų frazės titulą, kaip p. Remigijus Šimašius laimėjo pirmąjį Vilniaus mero rinkimų turą (tiesa, aš vis tikėjausi, kad kas nors savivaldos rinkiminės agitacijos metu suskels ką nors bent panašaus į Už Lietuvą, vyrai! (frazės autorius taip pat turi teisę reikštis Vakarų teisės tradicijos šalyje, nesvarbu, ar jums tai patinka, ar ne), tačiau taip neatsitiko).

Rinkimų rezultatai sostinėje džiugina. Kuo mažiau šiaudinių kaliausių valdys mano šalį, kuo greičiau tirps biurokratijos ledynai, kuo sparčiau švarės valdininkų rankos, tuo mums visiems bus geriau. Tai, ką ir kaip tiesioginėje debatų laidoje vakar kalbėjo p. Artūras Zuokas, labai švelniai tariant, buvo nemalonu. Daug pastangų nereikalaujantis ir nešvarus mėginimas surinkti kitos tautybės elektorato simpatijas, oponento teiginių traukimas iš visų įmanomų kontekstų ir kiti pigūs užėjimai nedaro poveikio (arba dar…

Jeigu savo skyriuose jie pasistatytų gazirofkių aparatus, jeigu pradėtų klientus vaišinti pilstomomis pomidorų sultimis (kur visi tuo pačiu numirkytu ir sulankstytu aliuminiu šaukšteliu įsideda druskos pagal skonį), jeigu pradėtų groti iki šiol Maskvos metro skambantys maršai, tai nebūtų blogiau. Ne todėl, kad blogiau būti jau nebegali. Todėl, kad jie nežino, kaip padaryti dar blogiau, nes jeigu žinotų, tai būtinai padarytų.

Lentynos, spintelės ir stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti, tačiau net ir kukliai tiek, kiek jų, rodos, reikia, tampa nekukliu vaizdu kambario viduryje. Į jokią kuprinę netilptų.
Nenoriu net pagalvoti apie tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų, seną samovarą, bliūdus, visokius žarsteklius ir sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.

Nepamiršti, minėti, gerbti, saugoti ir didžiuotis – tai nereiškia pagraudenti, paverkšlenti ir niūriai parymoti. Džiaugtis savo laisve, su kuria elgtis vis dar mokomės, neprivalome raudodami. Tai nereiškia nepagarbos žuvusiems. Pats laikas liautis vaitojus vos tik išvydus Trispalvę. Nustokime sieti iškilmingumą su aimanomis, užteks būti verkšlentojų tauta.

Jie būtinai parodys mums 101 dalmatiną. Kaip ir Likimo ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo. Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti visada tokia pačia balta mišraine. Jei nepatinka – yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių. Saujelei nelaimingųjų, kaip visada, jos nutrauks vieną kitą pirštą. Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.

Aš tai padariau, – sako mano atmintis. Aš negalėjau to padaryti, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda. Frydrichas Nyčė
Mes kas dieną atkuriame praeitį. Dėl įvairiausių priežasčių. Dažnai tos priežastys būna neprieinamos sąmonei, kartais dalijamės prisiminimais su bičiuliu arba mėginame atkurti praeities scenarijų teismo salėje. Atkuriame faktus, sulipdome juos grindžiančią istoriją. Tačiau, ar viskas taip elementaru, Vatsonai?
Bėgant laikui, prisiminimai susipina su nuomone (nepamirškime ir gynybos mechanizmų vaidmens). Kai turime atkurti įvykį, kuriame nedalyvavome, faktus praskiedžia spėlionės. Mes surišame faktus į savo istoriją, kuri, kad ir kokia įtikinama mums atrodytų, nebūtinai yra tikrovės atspindys ir, jeigu manome, kad paaiškinimas yra vienintelis, tai reiškia tik tiek, kad mūsų vaizduotė yra ribota. Kriminalistikoje toks istorijų kūrimas vadinamas versijų kėlimu, teisėjai tai vadina įvykio aplinkybėmis, mūsų istorija draugui – prisiminimas. Tai …