Vieną rugsėjo pradžios vakarą, kai dar
galėjo būti šviesu, kai, rodos, vos prieš kelias mažytes akimirkas ore tvyrojo
auksinio ir ramaus artėjančio rudens nuojauta ir buvo juntama dar tik
ateisianti maloni vėsuma, akimirksniu užtraukė dangų taip juodai, kad uždegiau
visas šviesas. Ir prapliupo smarkiai lyti. Pamenu, tada pro langus matėsi tik
varno juodumo kiaurymės, kurios, kai įsižiūrėdavau į jas įdėmiau, užplūsdavo
mano vidų ir pripildydavo neapsakomai niūraus nykumo jausmo, nuo kurio mėginau
vaduotis jaukiomis šviesomis namuose. Tinkamesnio vakaro obuolių pyragui
įsivaizduoti negalėjau, todėl namai netrukus prisipildė keptų obuolių ir
cinamono kvapų. Pagalvojau tuomet, kad vidinis žmogaus laimės, prasmės ir
jaukumo jausmas iš tiesų slypi mažyčiuose dalykuose ir gebėjime juos pamatyti,
atrasti arba susikurti, nes dideli dalykai tėra mažųjų visuma. Iš kitos pusės,
galbūt nei vieni, nei kiti neturi jokios prasmės. Pastaroji mintis mano protui
patiko labiau.
Margos paraštės
Ne apie viską. Ne kiekvienam.
Puslapiai
2017 m. rugsėjo 22 d.
2016 m. spalio 2 d.
Lietuva – Tėvynė mūsų? Ar jūsų?
Panaudojus tinkamą varomąją
jėgą, galima užvesti įtakingiausių žiniasklaidos priemonių variklius ir sprogdinti
bet kokias seksualumų arba skandalų bombas. Pastaruoju metu buvo detonuoti
sprogstamieji auksinių šakučių, koldūnų ir paskolos butelio dėžutėje užtaisai. Nesiruošiu šakute knibinėti
kiekvieno skandalingojo koldūno, neketinu skaičiuoti pinigų pavienėse dėžutėse,
nevertinsiu vienadienių antiherojų elgesio, nes nei vienas, turintis bent
nedidelę gebėjimo mąstyti dovaną, nesiimtų gydyti atskirų spuogų, jeigu sirgtų
vėjaraupiais.
2016 m. rugsėjo 15 d.
2016 m. liepos 16 d.
Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, ką galėčiau apsirengti

2016 m. gegužės 31 d.
Poilsiaviečių savininkų drebėjimo metas. Let Me Entertain You

Kaip visada, šis klausimas užduodamas vienu iš dviejų būdų: klausiantysis klausia su akivaizdžia pranašumo gaidele (supraskit, kad jis šiemet jau spėjo išsimaudyti atvirame vandens telkinyje ir piktdžiugiškai viliasi, kad jūs to dar nepatyrėte) arba klausimas užduodamas taip, tarsi įlindimas į kokį nors ežerą, upę ar balą yra prioritetinė dienos aktualija, svarbesnė už orus, klimato kaitą, daržovių kainas, žaliavalgystę arba MG Baltic santykiavimus su politikais.
2016 m. gegužės 23 d.
Praradimo baimė, menas parduoti ir nemokamas patarimas politinėms partijoms
Įsivaizduokite, kad iš manęs gaunate dovanų – vieną šimtą eurų. Neblogai būtų, ar ne? O dabar įsivaizduokite, kad vieną šimtą eurų jūs pametate. Ne, ne mano padovanotus eurus (aš nusprendžiau jums nieko nedovanoti), o savo uždirbtus. Pasak psichologų, dėl pamestų eurų jūs liūdėtumėte dvigubai labiau negu džiaugtumėtės dėl padovanotųjų. Kitaip tariant, praradimas žmones paveikia dvigubai stipriau nei laimėjimas[1] ir į neigiamus dalykus mes reaguojame stipriau nei į teigiamus[2].
2016 m. gegužės 10 d.
Kalafiorų anatomija
Įsivaizduokite, kad jums per
stogą į kambarius ima lašėti vanduo, kas dieną įkyriai varvėti per lubas
ir kambarių sienas, per jūsų nervų ląsteles, tekėti į kantrybės kibirus. Ilgainiui
nuo drėgmės atšoka vidaus apdaila, ima byrėti tinkas, kartu su jumis apsigyvena
pelėsinės kultūros.
Ir štai vieną dieną persipildo
jūsų kantrybės kibirai, kuriuos jūs metų metus kantriai išpildavote į
vonią. Lietaus vanduo užlieja jūsų kilimus, prasiskverbia pro linoleumo plyšius
ir ima sunktis į grindinį. Tuomet jus prarauna
ir jūs imatės veikti: organizuojate užpiltų kambarių bendraminčių akcijas prieš
bet kokius stogus ir bet kokius lietaus vandenis, su grupele likimo seserų ir
brolių kreipiatės į Aplinkos ministeriją su prašymu sustabdyti šitą netvarką,
agituojate tautą sukilti prieš lietų, užversti Hidrometeorologijos tarnybą
skundais dėl netinkamo oro, keliaujate gyventi į palapines ir skelbiate bado
akcijas, inicijuojate kaliošų ir lietsargių nepirkimo iniciatyvas, grasinate
kreiptis į Strasbūrą dėl jūsų teisės į lietaus nebuvimą nepaisymo, balsuojate
už partiją, kuri jums žada kadenciją be lietaus ir vykdote kitas nežinau, ką daryt, bet kažką daryt reikia* akcijas.
2016 m. balandžio 26 d.
Tris kartus ačiū už muziką, kurios klausau
„Muzika, kuri auga, muzika, kuri skauda, muzika, kuri saugo.“
G&G Sindikatas
Mano pusiau sąmoninga pažintis
su muzika prasidėjo medinėje vaikiškoje lovelėje su grotelėmis, tokioje, kaip
dauguma turėjo. Per tas groteles stebėdavau prie savo lovos palinkusį tėtį su
gitara. Jis, tikriausiai, paįvairindavo savo repertuarą, tačiau gerai pamenu
tik dvi dainas, kurias dažnai niūniuoju ir dabar: Jūrų veršiukėlis ir Gyvulėlių
skraidymas (tai Vytauto
Kernagio įdainuota Sigito Gedos poezija). Šios dainos nepalikdavo jokių
ribų vaizduotei, jas dainuosiu ir savo vaikams, jeigu tokių bus. Pamenu, kaip
įsivaizduodavau tą veršiukėlį jūrų, kaip jis akeles varto (toks keistas ir
juokingas jis man atrodė), pamenu vaizduotėje burneles beprausiančias mergeles,
kurios šukuodavosi žuvelių šukelėm, ir tuos mažus kopų viršūnėlėm
bevaikščiojančius žmogelius, ir žiogelį, iš linksmumo žalią, ir rūtų darželyje
išdygusį arkliuką (galite įsivaizduoti?).
2016 m. balandžio 17 d.
Minimumas, pantalonai ir kitos darbo liaudies šmėklos

Dažnai išgirstu su logika
nieko bendro neturinčius klausimus, pastebėjimus, tiksliau – nusišnekėjimus: ką tu?, ne, nu tai jo, kas tiesa, tas
ne melas, yra kaip yra, ką yra? Atsidarau virtualų kalendorių ir
ten dienos patarlė byloja šitaip va ir va kaip: Gyvenimas be vyro – kartesnis už pipirą. Kas čia? Senolių išmintis?
Kažkokie išmintingumo lobynai, būtovės paslėpsniai? Senobinė patirtis? Ačiū, susikiškite tokias snargliapatarles ten,
kur dvi sesutės per kalnelį nesueina
ir gerai išsipūskite nosį.
2015 m. gruodžio 6 d.
Prancūziškasis Dėdė Vania Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – ne daugiau, negu galėjau tikėtis
Teatras nesivarto žemiškuose taukuose,
jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo
sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur
užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios
auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą).
Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip,
nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.
2015 m. gruodžio 1 d.
Apie terorizmą ir sliekus
Rytą po lapkričio penktadienio
tryliktosios į mano juodą kavą byrėjo sūrūs lašai, kurie lėtai ir sunkiai, tarsi
švino kamuoliai, taškėsi į juodo skysčio jūrą, užtvindžiusią daug dalykų
aplinkui. Lyg ir nepasikeitė niekas, ir medžiai, ir namai stovėjo taip, kaip
stovėję, ir žmonės vaikščiojo savais maršrutais ir savais reikalais, tačiau net
į mažiausius plyšius besiveržiantis šlykštus pasibaisėjimas žmonija ir pilka
neviltis keitė formas ir turinius.
2015 m. lapkričio 14 d.
2015 m. spalio 8 d.
Komplimentai, velnio tuzinas ir problemos, kurios yra per brangios

2015 m. spalio 2 d.
Kas yra geras tekstas? Atsakymo nėra, nebuvo ir nebus.
Tais rudens vakarais, kai mėtų arbata nuplaunate pavykusius ir nepavykusius dienos darbus, kai už lango tūnančioje spalio tamsoje oranžinius lauko žibintus apgaubia rūkas, kai dar lieka valanda iki panirimo į sapnus, jūs krentate į pūkinius patalus ir atsiverčiate Kroatijos konstituciją. Skaitiniams prieš miegą. Dėl bendro išprusimo, kaip daugelis dabar sako. Arba dėl asmeninio domėjimosi. Arba ir dėl vieno, ir dėl kito.
2015 m. rugsėjo 14 d.
Lietuviškos atostogos prie lietuviško ežero ir apie tai, kaip nesigręžioti atgal
Pusė mano rugpjūčio įvyko mediniame namelyje ant ežero kranto. Ten, kur paskutinį kartą buvau prieš dvidešimt metų, ten, kur išmokau plaukti, kur kažkada susirgau vėjaraupiais (Blogger'io autocorrectorius siūlo rašyti šiaurvėjais), kur ne vieną vasarą laksčiau po vaikystės pievas, plaukiau medine valtimi šviežio, dar šilto, pieno, ten, kur daug vaikiškų dalykų nutiko pirmą kartą, kur mano mažos pėdos laksto iki šiol.
2015 m. liepos 18 d.
Skulptūros Žalio tilto sugriuvo jau seniai, tačiau baibokai jumyse vis dar gyvena
Ši tema yra tokia persunkta,
įsiėdusi ir užstrigusi laike, kaip kokia „Old
Spice“ reklama, kurios nežiūriu. Tačiau žodis reikia yra lyg koks kozirių tūzas, ištaškantis visus noriu–nenoriu. Todėl apie skulptūras kalbėti reikia tol, kol nustos
gailiai inkšti kritinės būklės galvose skambantys meilės sovietmečiui balsai ir
merdėjančių ideologijų nuograužos liausis šiepusios savo atbukusius dantis.
2015 m. liepos 17 d.
Penktadienio magija
Iš karto, in order to avoid any misunderstanding, pasakau visiems skeptikams,
kad nemėgintų man čia ironiškai murkti, kaip kokie Češyro katinai, apie
visokius šarlatanizmus, marazmus, nukvakimus, acto garinimus. Galite eiti
žvejoti ir šašlykų kepti. Ir taip, mano namuose gyvena katės, taip, namuose
nesunkiai pastebėtumėte katinų simbolikos, taip, ant stalo guli ir Okultizmo
enciklopedija, taip, turiu net keturias Taro kortų kalades. So what?
2015 m. liepos 14 d.
Kelionių fragmentai
„Nuvile tai kad sale sporo mokama, nors nera už ka moket.“
„Pležas tikrai geras, tik kartais muzika nusibosta <...>.“
„Naktimis kaš kas kando (panašiai kaip uodai) <...> vienam
kambaryje net gi darė dezinfikaciją.“
„Is kambario buvau ismesta su liemenele ir kelnaitem turejau apsirengti
kolidurije. <...> Sudas. Kelione buvo <...>. Kas vaziuosit linkiu
sekmes.“
„Pradzioj valgėm po 2 karstus, kol pilvai
neuzsiriete. <...> Nuvyle skiestas alkoholis <...>, bet tai iskesti
galima.“
„Valgykla kai badaujantiem visi puola <...>. Neteko nei viena
vakarą pasipuosti.“
„Cuzinis smirdejo vemalais. Sejfas neveike. Klozetas purvinas. Maistas
prastas.“
„Teritorijoje yra du baseinai labai.nedideli todėl jie pilni zmoniu,
issimaudyti sudetinga. Papludimys tolokai, apie 400m.“
Tai tik kelios smegenų
mėšlungį man sukėlusios fragmentinės ištraukos iš atsiliepimų apie viešbučius,
kuriuos galite rasti Novaturo
tinklalapyje. Citatos yra as it is,
t. y. kalba netaisyta. Juodos avys
nesuprato, koks maumas mano
klaviatūra naudojasi ir mėgino viską taisyt, tačiau vėliau gailiai sumekenusios
nustojo. Pateiktos ištraukos nebūtinai yra susijusios su mano tekstu. Save
atpažinusiems: lai Dievas būna jums teisėjas, šis tekstas, kaip ir šis
tinklaraštis, nėra skirtas jums.
* * *
Sužaloto proto bėdžių tuntai
grūdasi prie check–in'o,
kiauksėdami aiškina oro uostų darbuotojams, kad jų sunkiagabaritinės tašės turi būti laikomos rankiniu
bagažu, vėliau pasipiktinę krauna iš savo mantos blokus sausainių gaidelis, glėbius sauskelnių, visokius dešragalius
ir susisukę nuo pasaulio neteisibės palieka
savo turtą į alikantes juos išlydėti
atvykusiems artimiesiems. (Iš tiesų, artimieji neišlydi, jie tik atveža pleeežintis susiruošusius baibokus, kurie verčiau savo tetą
paryčiais iš lovos išvers, bet už taksi paslaugas nemokės net kankinami.)
Lietuvos blogosfera 2015
Lietuvoje vis dar formuojasi
savita tinklaraštininkų bendruomenė. Vieni jos nariai – trumpalaikiai, kiti –
senesni už internetus. Vieni yra dar
ne tinklaraštininkai, kiti – jau ne tinklaraštininkai. Dar kiti
tinklaraštininkais niekada nebus. Vienus skaityti arba paskaityti yra įdomu irba
verta, kiti geriau jau nerašytų nieko, tačiau rašo. Ir tai yra gerai. Mes visi
turime saviraiškos laisvę.
Smagus sujudimas lietuviškų
blog'ų erdvėje vyko
praėjusią savaitę, viską valdančiam Žiurkėnui paskelbus savireklamos savaitę (mano
rinktines nuorodas galite rasti čia).
Negaliu nepasidalinti Poko.lt komandos atliktu įspūdingu darbu, kuris yra ne tik
vizualiai nuostabus, tačiau ir pilnas turinio, kurį galite atsirinkti
pasinaudoję savo proto laisve. Paanalizavus tuos rutuliukus, galima ir išvadų
visokių prieiti. Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad Račas yra tik mažas rutuliukas,
kurį taip pat galima tampyti.
2015 m. liepos 7 d.
Apie virtualią tikrumo iliuziją, nevirtualų svetimumą ir pieną
– Kiek tu turi draugų?
– Tuoj pažiūrėsiu Facebook’e.
Skamba kaip visiškai nevykęs
juokelis? Tai realiai nugirsto mažamečių pokalbio fragmentas.

2015 m. balandžio 16 d.
Apie reklamos dramblius, uodus ir muses
Jeigu koks nors žmogus jus
įtikina nusipirkti dramblį (na gerai, į jūsų ankštą butuką telpantį
drambliuką), tai tas žmogus žino, ką daro, tai daro labai gerai ir tai yra
aukščiausios klasės (nes tobulų nebūna) reklama. Tokia reklama, lyg kraują po
organizmą paskirstanti arterijų sistema, informaciją tiksliniame rinkos
segmente pateikia ir paskirsto taip, kad abejonės dėl verslo pelningumo ir
optimistiškų ateities perspektyvų išsisklaido joms dar nekilus. Abejonių nekyla
ne jums. Jūs, kaip vartotojas, apie tai nemąstote. Abejonių nekyla verslui.
2015 m. balandžio 10 d.
Prišikta teisėtai
„Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis
teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos
pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas.“
Aristotelis
Pastaruoju metu vis daugiau
situacijų pastebiu (tai nereiškia, kad jos padažnėjo, gal čia tik mano imuninė
sistema pavasariop silpnesnė pasidarė), kai teisingumas ir teisėtumas, kaip
kokie sumaišyti* vaikai – iš tos
pačios šeimos, tačiau vienas į kitą visai nepanašūs.
2015 m. balandžio 2 d.
Vieniems – mažasis penktadienis. Kitiems – Didysis ketvirtadienis. O man šiandien yra Didžioji Šiandiena
Ne kartą girdėti teko, kaip
žmonės ketvirtadienius mažaisiais penktadieniais vadina. Čia taip todėl, kad jau beveik penktadienis, jau beveik savaitgalis. Skamba kaip
beveik nėščia. Tai yra gyvenimas rytojumi, tarsi ši diena nevyktų ir geriau,
kad jos iš viso nebūtų, nes dabar beveik gegužė, nes jau balandžio antroji, tai
jau beveik vasara ir jau tuoj rudenės. Girdite, kaip gelsta lapai ateities
rudenyje? Blogai, jeigu girdite.
2015 m. kovo 26 d.
Barbora ir Fresh Market – kasdienės duonos pristatymas į namus
Šiais laikais, kai net Dievas
gali būti elektroninis, bulves, duoną, pieną ir visokius kitokius sunkiasvorius
kasdieninio suvalgymo maistus iš parduotuvių tebetempia tik tam tikrų
kategorijų žmonės. Pirmiausiai, tai ta didžioji dalis nuskriaustųjų, kurie negyvena
Vilniuje ar jo rajone, t. y. tie, kurie gyvena ten, kur Barbora ir Fresh Market
nevažiuoja. (Žinoma, kad tokie užribio gyventojai sugalvoja visą duobę
priežasčių, kodėl maisto pristatymo paslaugos į namus jiems nereikia. Jie sako,
kad, jeigu tokia paslauga būtų, jie vis tiek ja nesinaudotų, nes jiems ir taip gerai. Iš tiesų, jie
pavydi milijonais pilkų atspalvių, tačiau tai yra jų problema ir galvos bėda.)
2015 m. kovo 13 d.
Apie karikatūras, voodoo ir Jėzų su džinsais. Rimtas požiūris į skirtingas pasaulėžiūras
Nors metai dar net neįpusėjo,
manau, kad p. Rasos Juknevičienės frazė „Viskas
gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios“ laimės metų frazės titulą, kaip p.
Remigijus Šimašius laimėjo pirmąjį Vilniaus mero rinkimų turą (tiesa, aš vis
tikėjausi, kad kas nors savivaldos rinkiminės agitacijos metu suskels ką nors
bent panašaus į „Už Lietuvą, vyrai!“
(frazės autorius taip pat turi teisę reikštis Vakarų teisės tradicijos šalyje,
nesvarbu, ar jums tai patinka, ar ne), tačiau taip neatsitiko).
2015 m. vasario 11 d.
Paštas – priverstinė teleportacija į gazirofkės laikus
Jeigu savo skyriuose jie
pasistatytų gazirofkių aparatus,
jeigu pradėtų klientus vaišinti pilstomomis pomidorų sultimis (kur visi tuo
pačiu numirkytu ir sulankstytu aliuminiu šaukšteliu įsideda druskos pagal
skonį), jeigu pradėtų groti iki šiol Maskvos metro skambantys maršai, tai
nebūtų blogiau. Ne todėl, kad blogiau būti jau nebegali. Todėl, kad jie nežino,
kaip padaryti dar blogiau, nes jeigu žinotų, tai, tikriausiai, padarytų.
2015 m. sausio 23 d.
Kraustymasis. Tarp jokių sienų netelpantys namai
Lentynos, spintelės ir
stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena
siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti, tačiau net ir kukliai
tiek, kiek jų reikia, yra nekuklus vaizdelis kambario viduryje. Į jokią kuprinę
netilptų.
Nenoriu net pagalvoti apie
tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų,
seną samovarą, bliūdų (soriukas, VLKK,
bliūdas yra bliūdas, ne koks dubuo) perteklių, visokius žarsteklius ir
sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.
2015 m. sausio 11 d.
Sausio tryliktoji – didelė diena. Nustokime verkšlenti
Nepamiršti, minėti, gerbti,
saugoti ir didžiuotis – tai nereiškia pagraudenti, paverkšlenti ir niūriai
parymoti. Džiaugtis savo laisve, su kuria elgtis vis dar mokomės, neprivalome
raudodami. Tai nereiškia nepagarbos žuvusiems. Pats laikas liautis vaitojus vos
tik išvydus Trispalvę. Nustokime sieti iškilmingumą su aimanomis, užteks būti
verkšlentojų tauta.
Naktis vėl tiesia plunksną –
nudailink ir rašyk.
Skausmu išliek, išraižyk,
paguodos neprašyk.
Per skausmą, kančią, gėlą
Per skausmą, kančią, gėlą
savas eiles rašau.
Imu žodžius iš sielos
Imu žodžius iš sielos
ir kraujyje mirkau.
Nereikia, kad suprastų –
Nereikia, kad suprastų –
sava kančia – saldi,
ir lyg nuo vyno prasto
staiga tu apsvaigsti.
Aš nerimuoju žodžių
ir nerašau eilių,
iš dvasios lapą skrodžia
tik viesulai minčių.
Tie potvyniai – atoslūgiai...
Ryte vėl nurimsti.
Vėl laukiu, kančią glostau.
Vėl viesulai kiti.
Nereikia, kad suprastų.
Aš nieko neprašau.
Ir mano plunksnos mostų
nedailinkit, prašau.
2014 m. gruodžio 31 d.
Senasis Naujųjų scenarijus
Jie būtinai parodys mums 101
dalmatiną. Privalomai. Kaip ir Likimo
ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo
kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Netgi visai nesvarbu, kad tai yra bevertė šūdų
krūva. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo.
Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti ta pačia balta mišraine. Jei nepatinka
– yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus
sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus
dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių.
Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių
konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.
Užsisakykite:
Pranešimai
(
Atom
)