Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Praradimo baimė, menas parduoti ir nemokamas patarimas politinėms partijoms


Įsivaizduokite, kad iš manęs gaunate dovanų – vieną šimtą eurų. Neblogai būtų, ar ne? O dabar įsivaizduokite, kad vieną šimtą eurų jūs pametate. Ne, ne mano padovanotus eurus (aš nusprendžiau jums nieko nedovanoti), o savo uždirbtus. Pasak psichologų, dėl pamestų eurų jūs liūdėtumėte dvigubai labiau negu džiaugtumėtės dėl padovanotųjų. Kitaip tariant, praradimas žmones veikia dvigubai stipriau nei laimėjimas [1] ir į neigiamus dalykus mes reaguojame stipriau nei į teigiamus [2].

Būtent dėl šios priežasties (t. y. dėl tokio mąstymo modelio, kuris nebūtinai yra teisingas) žmonės yra labiau linkę nerizikuoti dėl galimo laimėjimo, nes egzistuoja galimybė patirti praradimą – verčiau jau išsaugoti status quo, nei sukurti pralaimėjimo riziką net ir tuo atveju, kai laimėjimo tikimybė yra didesnė.

Pasigilinus, žmonių mąstysenoje galima stebėti aibes loginių klaidų, nes sprendimus mes priimame vadovaudamiesi ne vien matematiniais skaičiavimais. Gausybė kažkur anapus glūdinčių psichologinių aspektų nulemia mūsų apsisprendimus. Dažnai tai neturi nieko bendro su matematika. 

Mąstymo modelių išmanymas stebuklingai tarnauja, kai reikia ką nors įtikinti, pavyzdžiui, derybų, ginčų sprendimų metu. Įtaigios kalbos yra taip pat pagrįstos žmonių mąstymo „klaidomis“. Neretais atvejais tai, KAIP yra pateikiama informacija yra daug svarbiau, negu KOKIA ta informacija apskritai yra. Ne veltui sakoma, kad profesionalus pardavėjas gali bet kam parduoti dramblį.

Taigi, žinodamas, kad praradimo jausmas žmogų veikia dvigubai stipriau nei laimėjimas, geras pardavėjas pabrėš ne tai, ką jūs gausite, nusipirkę jo parduodamą prekę, tačiau akcentuos tai, ką jūs prarasite jos nenusipirkę.

Vadybos studijas vakar pabaigusi mergina įsidarbina daugkartinio naudojimo maišelius pardavinėjančioje UAB Monkės biznis. Potencialiems pirkėjams ši pardavimų patirties neturinti mergaitė mėgins įsiūlyti maišelius teigdama, kad prekė padės sutaupyti pinigų. Tuo tarpu įmonėje jau dvidešimt vienerius metus dirbantis Pranas, pardavimų asas, jums maišelį siūlys pabrėždamas, kiek pinigų jūs prarasite, jeigu jo neįsigysite. 

Nes geras pardavėjas žino, kokį jūsų galvoje esantį mygtuką paspausti. Ir jį paspaus pačiu tinkamiausiu metu, tada, kai to nepastebėsite.

Priešrinkiminis ir nemokamas patarimas partijoms: akcentuokite tai, ką rinkėjai praras, jeigu už jus nebalsuos, o ne tai, ką jie gaus jus pasirinkę.

[1] Kahneman, Daniel; Tversky Amos. Prospect Theory: An Analysis of Decision under Risk. 
[2] Baumeister, Roy F. The Cultural Animal: Human Nature, Meaning and Social Life.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė...

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?