Margos paraštės

Ankstyvuose rytuose jau senokai apsigyveno ūkas. Jis įsisuka ir į rytinį kavos puoduką, pastebėjot? Saulė kas rytą teka vis labiau tingesnė, vis labiau kaštoninė, o neretai nusprendžia ir ilgiau snūstelti už debesų, palikdama pilkas, lietingas dienas be spindulių.

Jeigu paimsi tu, Kai tyliai naktyje linguoja smilgos, Žemės saują,

Pamenu, kaip pakėlusi akis į dangų šaukiau Dievui, kad daugiau niekada neduosiu jam centų, jeigu jis tuoj pat nepagamins man debesies. Nepagamino. Buvo nepakeliamai karšta, kūnu tekėjo šlapias nuovargis, o akyse, lyg per nuo akmenų kylančius karščio garus, raibuliavo horizontas.