Margos paraštės

Blakstienomis lėtai atsikutena rytas, Mažais, auksiniais spinduliais dangaus, Ir glosto skruostus lyg vilties ranka suvytus, Ir šoka aukso dulkių dvasios be žmogaus. Greituoju traukiniu namai įsidienoja, Sustoję laikrodžiai netiksi nuo tada, kai išėjai, Ir nyksta akyse manų namų sienojai, Ir kaukia širdies giesmę devyni vilkai. Žarijom tolumos suskamba vakarėjančios minutės, Artėja skaudžiai violetiniais gaisais, Ir plėšo kūną erdvėje pasklidusi rauda gegutės, Ir kalba su manim giliais vėlių balsais. Šilku nakties jau slysta rimstantis godų tuksėjimas, Sunkiais akių vokais pasigailėjęs nuslenka kankinęs siautulys, Ir šnabžda kambariuos tik geliantis regėjimas - Tai ilgesys Tavęs, Tavęs tai ilgesys. © 2023-10-15

Buvo tavo dienos ir ne tavo Buvo dienos, kai tavęs nebuvo ir tavęs nebus Skauda toms dienoms, jos širdgėla srovena Veržiasi pro Nevilties Vartus Mano dienos buvo ir ne mano Tyliai slinko jos – neišgirdai Baltumu balandžio nepleveno Šaknimis dunksėjo sunkūs pažadai Tu meldei skaidrós, Šventos Ramybės Dalinau tau tik tamsias dienas Smilkiniuos bebrėkštant kasdienybei Tolau tolau tolau nuo tavęs Ten, toli, kur taip baisu ir dienos nebe tavo Tu likai gyventi po mano oda Tyliai verkia raktai ant medinio stalo Jūra išsilieję nebylia rauda Dienos tos, kur liko mano Raudonu šunim bėgios Be prasmės skraidys viršūnėm tavo Be prasmės šaknim sugrįš ir bėgs vėl atgalios... © 2023-10-01

Neišvengiamai jau atėjusių, ateinančių ir ateisiančių plikų lapkričių minorai sielą pripildo beveidės tuštumos, kurios gėlai nusakyti pritrūksta žodžių. Ją gali tik išjausti. Apmirusi, bedvasė ir lyg asfaltas plika gamta abejingai neguodžia tuštumose, vėjuose ir lietuose besiblaškančios karštos širdies. Negailestingiems rudens šuorams bejėgiškai atsidavę apsinuoginę ir apmirę medžiai nekviečia į savo paunksmę ir nežada paguodos. Neišbuvę neskubriai laiko tėkmei skirtos gamtos duotybės, mintimis gyvename ateitimi, laukdami, kol atgrasi ir nuo savęs į juodžiausius sielos slėpinius genanti būtis užleis vietą didžiąsias metų šventes menančiam stebuklingam šarmos spingsėjimui ir tyram sniego baltumui. Kalėdų varpų skambesio aidui išblėsus, godojame apie šiltesnius saulės spindulėlius ir sniego tirpsme valiūkiškai mėlynuojančias gležnutėles žibuokles – visą kūną kandžiojusių speigų pabaigos pranašes. Gyvybė paplūsta išdykėliškais upokšniais, kurių spingsėjimas saulėje širdyje virsta jaudulį