Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2015 m. gruodžio 6 d.

Prancūziškasis Dėdė Vania Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – ne daugiau, negu galėjau tikėtis

Teatras nesivarto žemiškuose taukuose, jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą). Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.

2015 m. gruodžio 1 d.

Apie terorizmą ir sliekus

Rytą po lapkričio penktadienio tryliktosios į mano juodą kavą byrėjo sūrūs lašai, kurie lėtai ir sunkiai, tarsi švino kamuoliai, taškėsi į juodo skysčio jūrą, užtvindžiusią daug dalykų aplinkui. Lyg ir nepasikeitė niekas, ir medžiai, ir namai stovėjo taip, kaip stovėję, ir žmonės vaikščiojo savais maršrutais ir savais reikalais, tačiau net į mažiausius plyšius besiveržiantis šlykštus pasibaisėjimas žmonija ir pilka neviltis keitė formas ir turinius.

2015 m. spalio 8 d.

Komplimentai, velnio tuzinas ir problemos, kurios yra per brangios

Mėgstu sakyti komplimentus. Dažniausiai jie būna verti adresato, tačiau kartais mano lūpos išberia pagyrimus avansu, siekiant įplieksti tą trūkstamą motyvacijos ar pasitikėjimo savimi kibirkštį, kuri, jai įsiliepsnojus, savo kaitra sušildytų kitus. Kartais netikrą komplimentą pasakau kitų, nebūtinai taurių, paskatų vedama. Iš tiesų, to negalima pavadinti komplimentu, greičiau sąmojo nestokojančiu kito silpnybių, su kuriomis nesusitvarkoma, pašiepimu, tačiau tam, kam šios replikos yra skirtos, pritrūksta aštraus proto suvokti žodžių esmę ir tas šypsenos nevertas objektas džiugiai priima žodžius kaip pagyras.

2015 m. spalio 2 d.

Kas yra geras tekstas? Atsakymo nėra, nebuvo ir nebus.


Tais rudens vakarais, kai mėtų arbata nuplaunate pavykusius ir nepavykusius dienos darbus, kai už lango tūnančioje spalio tamsoje oranžinius lauko žibintus apgaubia rūkas, kai dar lieka valanda iki panirimo į sapnus, jūs krentate į pūkinius patalus ir atsiverčiate Kroatijos konstituciją. Skaitiniams prieš miegą. Dėl bendro išprusimo, kaip daugelis dabar sako. Arba dėl asmeninio domėjimosi. Arba ir dėl vieno, ir dėl kito.

2015 m. rugsėjo 14 d.

Lietuviškos atostogos prie lietuviško ežero ir apie tai, kaip nesigręžioti atgal


Pusė mano rugpjūčio įvyko mediniame namelyje ant ežero kranto. Ten, kur paskutinį kartą buvau prieš dvidešimt metų, ten, kur išmokau plaukti, kur kažkada susirgau vėjaraupiais (Blogger'io autocorrectorius siūlo rašyti šiaurvėjais), kur ne vieną vasarą laksčiau po vaikystės pievas, plaukiau medine valtimi šviežio, dar šilto, pieno, ten, kur daug vaikiškų dalykų nutiko pirmą kartą, kur mano mažos pėdos laksto iki šiol.

2015 m. liepos 18 d.

Skulptūros Žalio tilto sugriuvo jau seniai, tačiau baibokai jumyse vis dar gyvena


Ši tema yra tokia persunkta, įsiėdusi ir užstrigusi laike, kaip kokia „Old Spice“ reklama, kurios nežiūriu. Tačiau žodis reikia yra lyg koks kozirių tūzas, ištaškantis visus noriunenoriu. Todėl apie skulptūras kalbėti reikia tol, kol nustos gailiai inkšti kritinės būklės galvose skambantys meilės sovietmečiui balsai ir merdėjančių ideologijų nuograužos liausis šiepusios savo atbukusius dantis.

2015 m. liepos 17 d.

Penktadienio magija

Iš karto, in order to avoid any misunderstanding, pasakau visiems skeptikams, kad nemėgintų man čia ironiškai murkti, kaip kokie Češyro katinai, apie visokius šarlatanizmus, marazmus, nukvakimus, acto garinimus. Galite eiti žvejoti ir šašlykų kepti. Ir taip, mano namuose gyvena katės, taip, namuose nesunkiai pastebėtumėte katinų simbolikos, taip, ant stalo guli ir Okultizmo enciklopedija, taip, turiu net keturias Taro kortų kalades. So what?

2015 m. liepos 14 d.

Kelionių fragmentai

„Nuvile tai kad sale sporo mokama, nors nera už ka moket.“
„Pležas tikrai geras, tik kartais muzika nusibosta <...>.“
„Naktimis kaš kas kando (panašiai kaip uodai) <...> vienam kambaryje net gi darė dezinfikaciją.“
„Is kambario buvau ismesta su liemenele ir kelnaitem turejau apsirengti kolidurije. <...> Sudas. Kelione buvo <...>. Kas vaziuosit linkiu sekmes.“
„Pradzioj valgėm po 2 karstus, kol pilvai neuzsiriete. <...> Nuvyle skiestas alkoholis <...>, bet tai iskesti galima.“
„Valgykla kai badaujantiem visi puola <...>. Neteko nei viena vakarą pasipuosti.“
„Cuzinis smirdejo vemalais. Sejfas neveike. Klozetas purvinas. Maistas prastas.“
„Teritorijoje yra du baseinai labai.nedideli todėl jie pilni zmoniu, issimaudyti sudetinga. Papludimys tolokai, apie 400m.“


Tai tik kelios smegenų mėšlungį man sukėlusios fragmentinės ištraukos iš atsiliepimų apie viešbučius, kuriuos galite rasti Novaturo tinklalapyje. Citatos yra as it is, t. y. kalba netaisyta. Juodos avys nesuprato, koks maumas mano klaviatūra naudojasi ir mėgino viską taisyt, tačiau vėliau gailiai sumekenusios nustojo. Pateiktos ištraukos nebūtinai yra susijusios su mano tekstu. Save atpažinusiems: lai Dievas būna jums teisėjas, šis tekstas, kaip ir šis tinklaraštis, nėra skirtas jums.

* * *
 
Fisterra, Spain

Sužaloto proto bėdžių tuntai grūdasi prie check–in'o, kiauksėdami aiškina oro uostų darbuotojams, kad jų sunkiagabaritinės tašės turi būti laikomos rankiniu bagažu, vėliau pasipiktinę krauna iš savo mantos blokus sausainių gaidelis, glėbius sauskelnių, visokius dešragalius ir susisukę nuo pasaulio neteisibės palieka savo turtą į alikantes juos išlydėti atvykusiems artimiesiems. (Iš tiesų, artimieji neišlydi, jie tik atveža pleeežintis susiruošusius baibokus, kurie verčiau savo tetą paryčiais iš lovos išvers, bet už taksi paslaugas nemokės net kankinami.)

Lietuvos blogosfera 2015




Lietuvoje vis dar formuojasi savita tinklaraštininkų bendruomenė. Vieni jos nariai – trumpalaikiai, kiti – senesni už internetus. Vieni yra dar ne tinklaraštininkai, kiti – jau ne tinklaraštininkai. Dar kiti tinklaraštininkais niekada nebus. Vienus skaityti arba paskaityti yra įdomu irba verta, kiti geriau jau nerašytų nieko, tačiau rašo. Ir tai yra gerai. Mes visi turime saviraiškos laisvę.

Smagus sujudimas lietuviškų blog'ų erdvėje vyko praėjusią savaitę, viską valdančiam Žiurkėnui paskelbus savireklamos savaitę (mano rinktines nuorodas galite rasti čia).

Negaliu nepasidalinti Poko.lt komandos atliktu įspūdingu darbu, kuris yra ne tik vizualiai nuostabus, tačiau ir pilnas turinio, kurį galite atsirinkti pasinaudoję savo proto laisve. Paanalizavus tuos rutuliukus, galima ir išvadų visokių prieiti. Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad Račas yra tik mažas rutuliukas, kurį taip pat galima tampyti.

2015 m. liepos 7 d.

Apie virtualią tikrumo iliuziją, nevirtualų svetimumą ir pieną

– Kiek tu turi draugų?
– Tuoj pažiūrėsiu Facebook’e.

Skamba kaip visiškai nevykęs juokelis? Tai realiai nugirsto mažamečių pokalbio fragmentas.

Mes nepainiojame virtualybės su tikrove, pasakysite. Ir pasakykite. Twitteryje arba Facebook’e, pavyzdžiui. Tada visi žinos. Daugumai tai bus visiškai neįdomu, kaip ir neįdomios jūsų ledais išsiterliojusių pyplių nuotraukos*, neįdomūs jūsų atostogų fotoreportažai iš Šventosios pliažo** arba kitos more awesome vietos, net jei ta vieta yra Maču Pikču. Like paspausti nesudėtinga, tai paspaudžiam, parodom kvazidėmesį, gal bus šiek tiek mažiau nepatogu, kad nepaskambinom, nors žadėjom (dar galim Facebook private message brūkštelti – soriukas, labai užsiėmus, tai nepaskambinau, bet vis tiek tikiu, kad greit susimatysim, ikiukas <3). Perskaitom žinutę, mintyse pasiunčiam jos autorių kur nors į debesis ir atrašom: Labukas. Tai nieko tokio, žinoma, kad susimatysim ;) Gražios dienelės! Kontaktas palaikomas. Kas paneigs, kad seniai bendravome?

2015 m. balandžio 16 d.

Apie reklamos dramblius, uodus ir muses

Jeigu koks nors žmogus jus įtikina nusipirkti dramblį (na gerai, į jūsų ankštą butuką telpantį drambliuką), tai tas žmogus žino, ką daro, tai daro labai gerai ir tai yra aukščiausios klasės (nes tobulų nebūna) reklama. Tokia reklama, lyg kraują po organizmą paskirstanti arterijų sistema, informaciją tiksliniame rinkos segmente pateikia ir paskirsto taip, kad abejonės dėl verslo pelningumo ir optimistiškų ateities perspektyvų išsisklaido joms dar nekilus. Abejonių nekyla ne jums. Jūs, kaip vartotojas, apie tai nemąstote. Abejonių nekyla verslui.

2015 m. balandžio 10 d.

Prišikta teisėtai

„Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas.“
Aristotelis

Pastaruoju metu vis daugiau situacijų pastebiu (tai nereiškia, kad jos padažnėjo, gal čia tik mano imuninė sistema pavasariop silpnesnė pasidarė), kai teisingumas ir teisėtumas, kaip kokie sumaišyti* vaikai – iš tos pačios šeimos, tačiau vienas į kitą visai nepanašūs.

2015 m. balandžio 2 d.

Vieniems – mažasis penktadienis. Kitiems – Didysis ketvirtadienis. O man šiandien yra Didžioji Šiandiena


Ne kartą girdėti teko, kaip žmonės ketvirtadienius mažaisiais penktadieniais vadina. Čia taip todėl, kad jau beveik penktadienis, jau beveik savaitgalis. Skamba kaip beveik nėščia. Tai yra gyvenimas rytojumi, tarsi ši diena nevyktų ir geriau, kad jos iš viso nebūtų, nes dabar beveik gegužė, nes jau balandžio antroji, tai jau beveik vasara ir jau tuoj rudenės. Girdite, kaip gelsta lapai ateities rudenyje? Blogai, jeigu girdite.

2015 m. kovo 26 d.

Barbora ir Fresh Market – kasdienės duonos pristatymas į namus

Šiais laikais, kai net Dievas gali būti elektroninis, bulves, duoną, pieną ir visokius kitokius sunkiasvorius kasdieninio suvalgymo maistus iš parduotuvių tebetempia tik tam tikrų kategorijų žmonės. Pirmiausiai, tai ta didžioji dalis nuskriaustųjų, kurie negyvena Vilniuje ar jo rajone, t. y. tie, kurie gyvena ten, kur Barbora ir Fresh Market nevažiuoja. (Žinoma, kad tokie užribio gyventojai sugalvoja visą duobę priežasčių, kodėl maisto pristatymo paslaugos į namus jiems nereikia. Jie sako, kad, jeigu tokia paslauga būtų, jie vis tiek ja nesinaudotų, nes jiems ir taip gerai. Iš tiesų, jie pavydi milijonais pilkų atspalvių, tačiau tai yra jų problema ir galvos bėda.)

2015 m. kovo 13 d.

Apie karikatūras, voodoo ir Jėzų su džinsais. Rimtas požiūris į skirtingas pasaulėžiūras


Nors metai dar net neįpusėjo, manau, kad p. Rasos Juknevičienės frazė „Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios“ laimės metų frazės titulą, kaip p. Remigijus Šimašius laimėjo pirmąjį Vilniaus mero rinkimų turą (tiesa, aš vis tikėjausi, kad kas nors savivaldos rinkiminės agitacijos metu suskels ką nors bent panašaus į „Už Lietuvą, vyrai!“ (frazės autorius taip pat turi teisę reikštis Vakarų teisės tradicijos šalyje, nesvarbu, ar jums tai patinka, ar ne), tačiau taip neatsitiko).

2015 m. vasario 11 d.

Paštas – priverstinė teleportacija į gazirofkės laikus

Jeigu savo skyriuose jie pasistatytų gazirofkių aparatus, jeigu pradėtų klientus vaišinti pilstomomis pomidorų sultimis (kur visi tuo pačiu numirkytu ir sulankstytu aliuminiu šaukšteliu įsideda druskos pagal skonį), jeigu pradėtų groti iki šiol Maskvos metro skambantys maršai, tai nebūtų blogiau. Ne todėl, kad blogiau būti jau nebegali. Todėl, kad jie nežino, kaip padaryti dar blogiau, nes jeigu žinotų, tai, tikriausiai, padarytų.

2015 m. sausio 23 d.

Kraustymasis. Tarp jokių sienų netelpantys namai

Lentynos, spintelės ir stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti, tačiau net ir kukliai tiek, kiek jų reikia, yra nekuklus vaizdelis kambario viduryje. Į jokią kuprinę netilptų.

Nenoriu net pagalvoti apie tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų, seną samovarą, bliūdų (soriukas, VLKK, bliūdas yra bliūdas, ne koks dubuo) perteklių, visokius žarsteklius ir sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.

2015 m. sausio 11 d.

Sausio tryliktoji – didelė diena. Nustokime verkšlenti

Nepamiršti, minėti, gerbti, saugoti ir didžiuotis – tai nereiškia pagraudenti, paverkšlenti ir niūriai parymoti. Džiaugtis savo laisve, su kuria elgtis vis dar mokomės, neprivalome raudodami. Tai nereiškia nepagarbos žuvusiems. Pats laikas liautis vaitojus vos tik išvydus Trispalvę. Nustokime sieti iškilmingumą su aimanomis, užteks būti verkšlentojų tauta.
Naktis vėl tiesia plunksną
nudailink ir rašyk.
Skausmu išliek, išraižyk,
paguodos neprašyk.

Per skausmą, kančią, gėlą
savas eiles rašau.
Imu žodžius iš sielos
ir kraujyje mirkau.

Nereikia, kad suprastų
sava kančia saldi,
ir lyg nuo vyno prasto
staiga tu apsvaigsti.

Aš nerimuoju žodžių
ir nerašau eilių,
iš dvasios lapą skrodžia
tik viesulai minčių.

Tie potvyniai – atoslūgiai...
Ryte vėl nurimsti.
Vėl laukiu, kančią glostau.
Vėl viesulai kiti.

Nereikia, kad suprastų.
Aš nieko neprašau.
Ir mano plunksnos mostų
nedailinkit, prašau.