Jeigu koks nors žmogus jus įtikina nusipirkti dramblį (na gerai, į jūsų ankštą butuką telpantį drambliuką), tai tas žmogus žino, ką daro ir tai daro labai gerai. Puiki reklama, lyg kraują po organizmą paskirstanti arterijų sistema, informaciją tiksliniame rinkos segmente pateikia ir paskirsto taip, kad abejonės dėl verslo pelningumo ir optimistiškų ateities perspektyvų išsisklaido joms dar nekilus. Abejonių nekyla ne jums. Jūs, kaip vartotojas, apie tai nemąstote. Abejonių nekyla verslui.
Jie žino tikslią vietą jūsų smegenyse, į kurią įdūrus jų parduodamas dramblys tampa jums gyvybiškai svarbus, svarbesnis už jūsų finansinius planus ir už jūsų sveiką protą. Nes būtent to dramblio jums prireikia čia ir dabar.
Apple reklama, 1977 m.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad Kalėdos ims asocijuotis ne tik su mandarinais, bet ir šaltu, gazuotu limonadu? Kaip išlaikyti ar net padidinti tokio produkto pardavimus šaltuoju sezonu?
Apie tai pagalvojo Coca-Cola. Ėmė ir padarė. Ir padarė tai taip gerai, kad net tobulai, nepaisant to, kad tobulai nebūna. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip reikia daryti, tačiau vargu, ar šis pavyzdys gali būti atkartotas, nes jis yra nepakartojamas. Todėl gerbiu šio gėrimo gamintojus. Todėl geriu Colą, kuri jau seniai nebėra tik gėrimas. Tai atskira ir vienintelė gėrimo rūšis. Nes reklamos drambliai čia pagalvojo apie viską ir apie tai, apie ką jūs net kitame gyvenime niekada nepagalvosite. Kokie dar sveikatingumo teiginiai? Nesveika, sakote? Negerkite, jeigu galite. Negalite? Tai gerkite, mėgaukitės troškulio numalšinimo iliuzija ir ragaukite Colą taip, lyg į ją pačią būtų įpilta lašas sėkmės. Tai produktas tų, kurie apie reklamą išmano geriausiai.
Aukščiausios klasės reklama visada slypi kažkur anapus vartotojo suvokimo ribų. Ji tarsi yra ir tarsi nėra tuo pačiu metu, tačiau visada veikia. Nepastebimai. Užtikrintai. Poveikis ekonominiam vartotojų elgesiui slypi ir ten, kur, rodos, į galvą nešautų. Bet šauna. Ir taikliai.
Štai, pavyzdžiui, karališkasis britų kūdikis, kaip rašoma žurnale Valstybė, tapo 2014 m. „ebay“ mados ikona, o Didžiosios Britanijos monarchija prie šalies ekonomikos 2013 m. prisidėjo 1,9 mlrd. svarų sterlingų, o pati valstybei kainuoja 250 mln. svarų sterlingų (Valstybė, 2015 m. vasaris, Nr. 2, 94–95 psl.).
Reklamos drambliai pas mus nesiveisia. Netinkamos sąlygos, matyt. Nes mums, kaip tam Emile iš animacinio filmo Ratatouille, yra viskas skanu. Todėl pas mus veisiasi repelentams atsparios reklamos musės. Per teliką tarp serialų rodo reklamos serialus, kuriuos pamačius norisi juos atmatyt atgal, norisi, kad niekada nebūtum matęs ir girdėjęs. Nes mes to verti ar mes verti tik to? Pigu, prėska ir lėkšta. Muilas, tamponai, bambaliai, bobutės paskolos. Bobutė, turbūt, prieš paduodama jus į teismą už finansinių įsipareigojimų nevykdymą, blynukų iškeps ir paglostys.
Netyčia prisiminiau šių metų kovo 24 dienos Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo UAB Pigu reklama buvo pripažinta klaidinančia. Kas paklodžių skaityti nenusiteikęs, trumpai apibendrinu:
Jeigu prekė X prieš Kristų kainavo du eurus ir ši prekės kaina galiojo tris dienas, tai reklamuojant tą pačią prekę po Kristaus, kai ji jau tūkstančius metų kainuoja tik vieną eurą, reklamoje galime paskelbti, kad šiuo metu prekę X galite įsigyti ne už du eurus, o tik už penkiasdešimt euro centų. Viskas gerai, turbūt? Negerai. Pigu pigiai imituoja vartotojo gaunamą ekonominę naudą, kurios realiai vartotojas negauna.
Taigi, dar turime ir reklamos uodų. Nuo musių jie skiriasi tik tuo, kad kanda.
Reklamą kuriančiam verslui ir juristams įdomus tekstas, tiesa, jau gerokai senstelėjęs, bet vis dar aktualus, yra čia.
Kitiems linkiu tapti sąmoningais vartotojais. Dar kitiems ir Dievas nepadės, nes tada, kai pastarasis smegenis dalino, jie lakstė kažkur po pievas ir gaudė drugelius.
Komentarai
Rašyti komentarą