Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Rankpinigiai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, numatytų nebaigtiniame prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąraše, išdėstytame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.70 straipsnio 1 dalyje. Rankpinigių sąvoka yra apibrėžta CK 6.98 straipsnio 1 dalyje: „rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos vykdymą“.

Atsižvelgdami į nurodytą rankpinigių sąvoką, galime išskirti šias tris rankpinigių funkcijas: 
1. Mokėjimo: rankpinigiai yra skolininko kreditoriui mokėtinos sumos dalis (tačiau pažeidus rankpinigiais užtikrintą pagrindinę prievolę, ši funkcija netenka galios, nes „tokiu atveju pagrindinę reikšmę įgyja rankpinigių užtikrinamoji funkcija <...>, ta pati rankpinigių suma, kuri buvo sumokėta pagal sutartį priklausančių mokėjimų sąskaita, pažeidus prievolę, tampa sankcija atsakingai už prievolės neįvykdymą šaliai. Būtent tai ir sudaro rankpinigių, kaip vienos iš prievolių užtikrinimo priemonių, esmę“, LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2000, 43 kat.),

2. Įrodomąją: rankpinigių perdavimu įrodomas sutarties sudarymo faktas, t. y. patvirtinamas pagrindinės prievolės egzistavimas (rankpinigiai – nuo pagrindinės prievolės priklausanti ir ją užtikrinanti papildoma (šalutinė) prievolė), o ne susitarimas dėl pagrindinės prievolės atsiradimo ateityje (dėl šios priežasties rankpinigiais negali būti užtikrinta preliminarioji sutartis),

3. Užtikrinamąją: rankpinigiais užtikrinamas pagrindinės prievolės vykdymas. „Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, rankpinigiai lieka antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis, ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą“ (CK 6.100 straipsnio 1 dalis). 

Šios trys rankpinigių funkcijos, kurias Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) savo nutartyje išskyrė dar 2000 m. vasario 2 d. (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, 43 kat.), yra būtini rankpinigių elementai, t. y. tam, kad pagal sutartį mokama pinigų suma būtų pripažįstama rankpinigiais, ji susitarimo dėl rankpinigių sudarymo momentu turi atitikti visas tris nurodytas funkcijas. Aptariama LAT nutartis yra dažnai cituojama ir ja yra remiamasi aiškinant rankpinigius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Šioje nutartyje buvo išaiškinta, kad siekiant atitinkamą pinigų sumą pripažinti rankpinigiais, yra svarbu konstatuoti ne tik visų trijų rankpinigių funkcijų egzistavimo faktą: „<...> pinigų suma <...> pripažįstama rankpinigiais tik tada, kai šalys rankpinigių perdavimo momentu suprato (ir tinkamai įformino), kokias funkcijas turi atlikti perduodama rankpinigių suma. Jei kurios nors iš funkcijų <...> šalys nenumatė (tinkamai neįformino), tai perduotos <...> sumos negalima laikyti rankpinigiais“.

Kalbant apie tinkamą rankpinigių įforminimą, svarbu paminėti, kad „susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis“ (CK 6.99 straipsnio 1 dalis). Šio imperatyvaus reikalavimo nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojančiu (CK 6.99 straipsnio 2 dalis).

Avanso sąvoka, priešingai negu rankpinigių, nėra apibrėžta Civilinio kodekso normomis. Avansinis mokėjimas, kaip ir rankpinigiai, yra kreditoriui mokėtinos sumos dalis, taigi avansas taip pat atlieka mokėjimo funkciją. Be to, avansas gali atlikti ir įrodomąją funkciją, tačiau „niekada neatliks užtikrinamosios funkcijos, t. y. šalis, sumokėjusi avansą, turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais, o šalis, gavusi avansą, jokiomis aplinkybėmis neturi jo grąžinti dvigubai“ (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, 43 kat.). Tai yra esminis rankpinigių ir avanso skirtumas.

Terminai, kuriuos sutarties šalys vartoja sudaromose sutartyse, neturi įtakos šalių teisinių santykių kvalifikavimui, jeigu konkrečios sutarties terminologija neatitinka tikrojo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių turinio. Pavyzdžiui, preliminariojoje obuolių pirkimo–pardavimo sutartyje numatyti rankpinigiai nebus laikomi rankpinigiais teisine prasme, nes pagal sutartį, kurios objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas ateityje, mokamos pinigų sumos neatlieka mokėjimo funkcijos, t. y. tokia sutartimi nėra sukuriama mokėjimo–atsiskaitymo prievolė (CK 6.98 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad „rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis“). Minėta pinigų suma bus laikoma avansu (manau, kad avansiniai mokėjimai pagal preliminariąją sutartį neatitinka preliminariosios sutarties esmės, nes avansas paprastai atlieka atsiskaitymo funkciją; mokėjimų (įskaitant avansą) pagal preliminariąją sutartį klausimas kelia daug diskusijų teisinėje doktrinoje, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, dėl savo nenuoseklumo šiuo klausimu, įneša papildomos sumaišties).

Diskusijų gali kilti ir dėl toje pačioje CK 6.98 straipsnio 2 dalyje numatyto imperatyvo, kuriuo yra nustatoma, kad „rankpinigiais negali būti užtikrinama <...> sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma“. Ar tai reiškia, kad sutartis, kuriai pagal įstatymus nėra privaloma notarinė forma, tačiau notarinė forma yra pasirenkama sutarties šalių susitarimu, gali būti užtikrinama rankpinigiais? Argumentai, kad sutarties, kuriai įstatymai numato privalomą notarinę formą nėra tol, kol ji nėra patvirtinama notariškai (CK 6.181 straipsnio 4 dalis), ir dėl šios priežasties rankpinigiai, prarasdami savo įrodomąją funkciją, negali būti numatyti tokioje sutartyje, neįtikina.

Kitu diskusijų objektu gali būti rankpinigių dydis, kurį įstatymų leidėjas palieka nustatyti sutarties šalims. Įsivaizduokite situaciją, kai pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią perkamo daikto kaina yra 1 000 litų, užtikrinama 900 dydžio rankpinigių suma. Ar dviguba, t. y. 1 800 litų rankpinigių suma, kuri pirkėjui yra mokama tokios sutarties nevykdymo atveju, negali būti pripažinta nepagrįstai didele, viršijančia minimalius pirkėjo nuostolius ir laikoma piktnaudžiavimu pirkėjo teise į dvigubą rankpinigių sumos sumokėjimą (nes sutartinius įsipareigojimus pažeidęs pardavėjas privalo pirkėjui sumokėti sumą, kuri nedaug tesiskiria nuo pagal tokią sutartį perkamo daikto kainos)? Tokia argumentacija gali būti pripažinta pagrįsta, todėl sutarties šalys, susitardamos dėl rankpinigių dydžio, turi tinkamai įvertinti ir atsižvelgti į bendrą sutarties kainą, galimą minimalių nuostolių dydį, protingumo, sąžiningumo ir sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principus.

Kita sutarties šalių dažnai vartojama sąvoka, kai yra ketinama užtikrinti sutarties vykdymą – užstatas. Užstatas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, nėra reglamentuotas Civiliniame kodekse, tačiau nebaigtinis CK 6.70 straipsnio 1 dalyje pateikiamas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas nedraudžia sutarties šalims susitarti dėl kitokio, įstatyme nenumatyto, prievolių įvykdymo užtikrinimo. Kai sutarčiai užtikrinti mokama pinigų suma šalių yra laikoma užstatu, užstatui mutatis mutandis gali būti taikomos įkeitimo institutą reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2013). Vis dėlto, manau, kad piniginio užstato ir įkeitimo sąvokos gali būti vartojamos kaip sinonimai, nes pinigai, kurie pagal Civilinio kodekso nuostatas nėra priskiriami daiktams, yra laikomi kilnojamuoju turtu, o CK 4.198 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas“. Taigi, priešingai negu rankpinigiai arba avansas, piniginis užstatas neatlieka mokėjimo funkcijos (užstatas nėra kreditoriui pagal sutartį mokėtinos pinigų sumos dalis), tačiau užstato pateikimu gali būti įrodinėjamas pagrindinės prievolės egzistavimas (įrodomoji funkcija). Vis dėlto, pagrindinė užstato funkcija – užtikrinamoji. Kitaip negu rankpinigių atveju, performuluojant CK 4.198 straipsnio 4 dalį, galima teigti, kad skolininkui neįvykdžius piniginiu užstatu užtikrintos prievolės, užstato turėtojas turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš užstatytų lėšų pirmiau už kitus kreditorius. Turint omenyje, kad anksčiau nurodytoje normoje yra minima daiktų sąvoka, daiktų ir pinigų, kaip civilinių teisių objektų, santykio klausimas, kai yra lyginami arba tapatinami piniginio užstato ir piniginio įkeitimo institutai, lieka atviras.

Komentarai

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky
Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.