Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt.

Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonės nebegali. Net Prezidentas jau nebesusitvarko, svieto galas, ne kitaip! Taigi, Rūtyt, Idučio reikalus mes savaip bandėm sustvarkyt, atsirokuot, aš, žinai, vaikeli, laidotuvėms savo pasitaupius buvau, krūtinė susopėjo dėl Izidoriuko cirkų, atidaviau pinigus Onai, kad atsirokuotų su kuo ten reik. Turi gi žmogus artimą iš eketės traukti. Ale va, vaikyti, viskas kita puse atsivertė ir Onai dabar teks su Idučiu iš vieno bliūdo putrą srėbti. Tai laikai atėjo! Kišenių prisimurdyti niekas nebenori!

Ir tai, vaikel, dar ne pabaiga, Ona dar daugiau košės prisimakalavo, nuo savo Prano į dūdą gavo, viena ausim dabar nebegirdi, jau kelias dienas ašarose plaukioja. Dieve, Dieve, Juozapato pakalnė mūsų kaime, ne kitaip! Kur gi matyta, kad boba prieš vyrą šokinėtų, akis varpytų! Pati kalta, kad šlapią šunį šukuoja. Geras vyras tas josios Pranas, kaip Dievą myliu – lieja prakaitą dėl pinigo, viską namo parneša, arielkos darbe negeria. Ko dar bobai norėt? Kam tą savo liežuvį laidyt reikėjo? Pas jus mieste, per Antano radiją girdėjau, dar blogiau – konvekcijų ten kažkokių bobos iš Stambulo prisigalvojo, nebežino, kaip iš proto eiti, sėdėtų prie puodų ir džiaugtųsi vyrus gerus gavusios, o ne ant sprando šoktų su savo konvekcijom. Tai sūdna diena!

Tai va, Rūtyte, tokiu reikalu skambinu, sakau, gal mudu su Antanu atvažiuotume pas tave pasikalbėt, uogienės, kompotų dar nuo pernai pilną rūsį turiu, atvešiu, jau naujai tuoj vakuoti reiks, nieks rusin nebetelpa. Nereikia sakai? Kaip gi, vaikeli, nereikia? Kam gi tau tą chemiją importinę valgyt, kol ligos kokios neįsivarysi! Jau ir skonį tikros uogienės, matyt, pamiršus. Ar pameni, kaip pas mane maža kartu su Onyte valgydavai, net ant lūpos lipdavo? Ar blogai buvo? Gal kiek susicukravus, bet vis sava, iš savo daržo viskas, pas mus tiek niekas nesuvalgo, tai negi dabar per tvorą mesti?

Rūtyte, ar girdi? Ar netrukdau, vaikeli? Pasiimsiu dar Idučio ir Onos popierius ten kažkokius, užmesi akį trumpai, kol pasišnekėsim? Anksti rytą išvažiuosim, Antanas patamsy savo Žigulių seniai nebevairuoja, visai apžlibti baigia. Ona? Ona tai neatvažiuos, ištinus visa, į žmones neina, dar betrūko, kad ir Pranas košės per durną bobą prisivirtų, miliciją prisišauktų. Dabar gi nei prieš savo žmoną, nei prieš vaiką rankos pakelt nebegali. Kas gi pinigą į namus parneš? Rūtyte? Alio, alio! Antanai, Antanai, patylink! Alio? Išsijungė...“