Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Antrasis giminių skambutis


„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt.
Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonės nebegali. Net Prezidentas jau nebesusitvarko, svieto galas, ne kitaip! Taigi, Rūtyt, Idučio reikalus mes savaip bandėm sustvarkyt, atsirokuot, aš, žinai, vaikeli, laidotuvėms savo pasitaupius buvau, krūtinė susopėjo dėl Izidoriuko cirkų, atidaviau pinigus Onai, kad atsirokuotų su kuo ten reik. Turi gi žmogus artimą iš eketės traukti. Ale va, vaikyti, viskas kita puse atsivertė ir Onai dabar teks su Idučiu iš vieno bliūdo putrą srėbti. Tai laikai atėjo! Kišenių prisimurdyti niekas nebenori!
Ir tai, vaikel, dar ne pabaiga, Ona dar daugiau košės prisimakalavo, nuo savo Prano į dūdą gavo, viena ausim dabar nebegirdi, jau kelias dienas ašarose plaukioja. Dieve, Dieve, Juozapato pakalnė mūsų kaime, ne kitaip! Kur gi matyta, kad boba prieš vyrą šokinėtų, akis varpytų! Pati kalta, kad šlapią šunį šukuoja. Geras vyras tas josios Pranas, kaip Dievą myliu – lieja prakaitą dėl pinigo, viską namo parneša, arielkos darbe negeria. Ko dar bobai norėt? Kam tą savo liežuvį laidyt reikėjo? Pas jus mieste, per Antano radiją girdėjau, dar blogiau – konvekcijų ten kažkokių bobos iš Stambulo prisigalvojo, nebežino, kaip iš proto eiti, sėdėtų prie puodų ir džiaugtųsi vyrus gerus gavusios, o ne ant sprando šoktų su savo konvekcijom. Tai sūdna diena!
Tai va, Rūtyte, tokiu reikalu skambinu, sakau, gal mudu su Antanu atvažiuotume pas tave pasikalbėt, uogienės, kompotų dar nuo pernai pilną rūsį turiu, atvešiu, jau naujai tuoj vakuoti reiks, nieks rusin nebetelpa. Nereikia sakai? Kaip gi, vaikeli, nereikia? Kam gi tau tą chemiją importinę valgyt, kol ligos kokios neįsivarysi! Jau ir skonį tikros uogienės, matyt, pamiršus. Ar pameni, kaip pas mane maža kartu su Onyte valgydavai, net ant lūpos lipdavo? Ar blogai buvo? Gal kiek susicukravus, bet vis sava, iš savo daržo viskas, pas mus tiek niekas nesuvalgo, tai negi dabar per tvorą mesti?
Rūtyte, ar girdi? Ar netrukdau, vaikeli? Pasiimsiu dar Idučio ir Onos popierius ten kažkokius, užmesi akį trumpai, kol pasišnekėsim? Anksti rytą išvažiuosim, Antanas patamsy savo Žigulių seniai nebevairuoja, visai apžlibti baigia. Ona? Ona tai neatvažiuos, ištinus visa, į žmones neina, dar betrūko, kad ir Pranas košės per durną bobą prisivirtų, miliciją prisišauktų. Dabar gi nei prieš savo žmoną, nei prieš vaiką rankos pakelt nebegali. Kas gi pinigą į namus parneš? Rūtyte? Alio, alio! Antanai, Antanai, patylink! Alio? Išsijungė...“

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.