Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Liz Nugent. Išnarplioti Oliverį

Atsargiai žiūriu į laiko nepatikrintas knygas ir toks mano atsargumas dažniausiai pasiteisina. Ypač kalbant apie tas, kurių viršeliuose pateikiamos akį rėžiančios liaupsės ir įtartinai viliojančios anotacijos. Be to, neretai pastebiu, kad „įtraukiantis siužetas“, „negalėjau atsitraukti“, „skaitosi lengvai“ ir panašios grožinės literatūros kūrinių savybės šiandien suprantamos kaip kūrinio kokybės rodikliai, savaime darantys knygą „gera“. Net tokiais epitetais šio kūrinio, deja, apibūdinti negalėčiau.

Pagrindinis ir bene vienintelis knygoje keliamas klausimas – ar galima, jeigu ne pateisinti, tai bent suprasti socialiai nepriimtiną asmens elgesį, kai toks asmuo netinkamai, neteisėtai, nemoraliai elgiasi dėl praeityje patirtos neteisybės, nuoskaudų, netekčių, dėl neišmokto arba nepakankamai išmokto visuotinai priimtino socialinio elgesio modelio. Itin paviršutiniškai paliesta (gal tiksliau būtų sakyti paminėta?) homofobijos, rasizmo, savižudybių tematika.

Be to, skurdus ir nykus pats rašymo stilius, kurio negalima pateisinti net tuo, kad istorija pasakojama skirtingų, atskirų pasakotojų lūpomis, buitine kalba. Trumpi, bedvasiai sakiniai tarsi sukapoja menko turinio tekstą ir šią knygą paverčia dvigubai nykia, nes, neradusi daugiasluoksnio pasakojimo, tikiuosi pasimėgauti bent gražiu teksto skambesiu.

Autorei pritrūko vaizduotės, kūrybinio polėkio sukurti įtikinamą sukrečiančios praeities istoriją. Oliverio praeitis gali šokiruoti nebent tuos, kurie gimė ir visą gyvenimą augo apkamšyti pagalvėlėmis, miegojo ant devynių minkštų čiužinių be žirnio po jais. Realybėje žmonės, patyrę tikrai ribines situacijas ir išgyvenę baisius košmarus, sugeba per gyvenimą nešti šviesą, atjautą ir meilę kitiems.

Absoliučiai nevykęs kūrinys, neturintis nieko bendro nei su „pasakojimu apie vidinę tamsą“, nei su įtemptu siužetu, nei su literatūriniu svoriu bendrąja prasme, atėmęs iš manęs du gražius vakarus. Žinoma, to ir sakyti nereikėtų, kad taip pasirodė man, taip į šį kūrinį žvelgiu aš, nors kažkam jis patiks, kažkas mano, kad jis vertas Irish Book Award apdovanojimo, o aš, visgi, esu skaičiusi šimtus nuostabesnių kūrinių.

Ši knyga man nepadovanojo nieko, išskyrus nusivylimą, kurio ir galėjau tikėtis. Išnarplioti Oliverio galimybės neturėjau, nes Oliveris per daug primityvus, kad ten reikėtų kažką narplioti.

Tiesa, viena citata verta dėmesio, taikli ir itin aktuali: „Tais laikais savižudybių tema niekas nediskutuodavo, žmonės nežinojo, kaip mus užjausti, taigi laikėmės patys, stengdamiesi draugų netrikdyti. Nemanau, kad požiūris į savižudybes pasikeitė. Kai kas nors miršta nuo vėžio, įprasta atvirai išdėstyti ligos eigą ir blogėjimo stadijas, o savižudybės atveju niekas viešai apie ją nekalba ir nepalengvina sielvarto. Tai lieka tik nešvaria sielvartaujančios šeimos paslaptimi.“ Apie savižudybes mes ir šiandien kalbame per mažai, per daug nenoriai, lyg patyliukais, tarsi apie kažkokią gėdą, o problemos nesisprendžia pačios, jas reikia pastebėti, aiškiai įvardinti, nelikti abejingiems, apie jas kalbėti daug ir garsiai.

Žinoma, nerekomenduoju. Jei ieškote gylio, literatūrinio svorio, per vakarą ar kelis nesukramtomo mėgavimosi skaitymu, norite grožėtis teksto forma bei turiniu, tai ši knyga nėra parašyta jums.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.