Atsargiai žiūriu į laiko nepatikrintas knygas ir toks mano atsargumas dažniausiai pasiteisina. Ypač kalbant apie tas, kurių viršeliuose pateikiamos akį rėžiančios liaupsės ir įtartinai viliojančios anotacijos. Be to, neretai pastebiu, kad „įtraukiantis siužetas“, „negalėjau atsitraukti“, „skaitosi lengvai“ ir panašios grožinės literatūros kūrinių savybės šiandien suprantamos kaip kūrinio kokybės rodikliai, savaime darantys knygą „gera“. Net tokiais epitetais šio kūrinio, deja, apibūdinti negalėčiau.
Pagrindinis ir bene vienintelis knygoje keliamas klausimas – ar galima, jeigu ne pateisinti, tai bent suprasti socialiai nepriimtiną asmens elgesį, kai toks asmuo netinkamai, neteisėtai, nemoraliai elgiasi dėl praeityje patirtos neteisybės, nuoskaudų, netekčių, dėl neišmokto arba nepakankamai išmokto visuotinai priimtino socialinio elgesio modelio. Itin paviršutiniškai paliesta (gal tiksliau būtų sakyti paminėta?) homofobijos, rasizmo, savižudybių tematika.
Be to, skurdus ir nykus pats rašymo stilius, kurio negalima pateisinti net tuo, kad istorija pasakojama skirtingų, atskirų pasakotojų lūpomis, buitine kalba. Trumpi, bedvasiai sakiniai tarsi sukapoja menko turinio tekstą ir šią knygą paverčia dvigubai nykia, nes, neradusi daugiasluoksnio pasakojimo, tikiuosi pasimėgauti bent gražiu teksto skambesiu.
Autorei pritrūko vaizduotės, kūrybinio polėkio sukurti įtikinamą sukrečiančios praeities istoriją. Oliverio praeitis gali šokiruoti nebent tuos, kurie gimė ir visą gyvenimą augo apkamšyti pagalvėlėmis, miegojo ant devynių minkštų čiužinių be žirnio po jais. Realybėje žmonės, patyrę tikrai ribines situacijas ir išgyvenę baisius košmarus, sugeba per gyvenimą nešti šviesą, atjautą ir meilę kitiems.
Absoliučiai nevykęs kūrinys, neturintis nieko bendro nei su „pasakojimu apie vidinę tamsą“, nei su įtemptu siužetu, nei su literatūriniu svoriu bendrąja prasme, atėmęs iš manęs du gražius vakarus. Žinoma, to ir sakyti nereikėtų, kad taip pasirodė man, taip į šį kūrinį žvelgiu aš, nors kažkam jis patiks, kažkas mano, kad jis vertas Irish Book Award apdovanojimo, o aš, visgi, esu skaičiusi šimtus nuostabesnių kūrinių.
Ši knyga man nepadovanojo nieko, išskyrus nusivylimą, kurio ir galėjau tikėtis. Išnarplioti Oliverio galimybės neturėjau, nes Oliveris per daug primityvus, kad ten reikėtų kažką narplioti.
Tiesa, viena citata verta dėmesio, taikli ir itin aktuali: „Tais laikais savižudybių tema niekas nediskutuodavo, žmonės nežinojo, kaip mus užjausti, taigi laikėmės patys, stengdamiesi draugų netrikdyti. Nemanau, kad požiūris į savižudybes pasikeitė. Kai kas nors miršta nuo vėžio, įprasta atvirai išdėstyti ligos eigą ir blogėjimo stadijas, o savižudybės atveju niekas viešai apie ją nekalba ir nepalengvina sielvarto. Tai lieka tik nešvaria sielvartaujančios šeimos paslaptimi.“ Apie savižudybes mes ir šiandien kalbame per mažai, per daug nenoriai, lyg patyliukais, tarsi apie kažkokią gėdą, o problemos nesisprendžia pačios, jas reikia pastebėti, aiškiai įvardinti, nelikti abejingiems, apie jas kalbėti daug ir garsiai.
Komentarai
Rašyti komentarą