Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Liepos, 2021

Liz Nugent. Išnarplioti Oliverį

Atsargiai žiūriu į laiko nepatikrintas knygas ir toks mano atsargumas dažniausiai pasiteisina. Ypač kalbant apie tas, kurių viršeliuose pateikiamos akį rėžiančios liaupsės ir įtartinai viliojančios anotacijos. Be to, neretai pastebiu, kad „įtraukiantis siužetas“, „negalėjau atsitraukti“, „skaitosi lengvai“ ir panašios grožinės literatūros kūrinių savybės šiandien suprantamos kaip kūrinio kokybės rodikliai, savaime darantys knygą „gera“. Net tokiais epitetais šio kūrinio, deja, apibūdinti negalėčiau.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė