Margos paraštės

„Labas, čia Onutė skambina. Neprisimeni? Taigi jau trijų metų būdamos pas tetą Valytę kaime lakstėm, su lėlėm žaidėm. Oi, geri laikai buvo, tai ne dabar. Aš, žinok, kai dukterėčiai perku lėlę, tai visada parduotuvėj išpakuoju, pažiūriu, kas po sijonu. Maža kas... Baisu, vaikus reikia jau ir nuo lėlių saugot. Tiesa, tai matai... Mes čia užpernai per giminės balių tave prisiminėm, geru žodžiu paminėjom. Teta Valytė tavo numerį man vakar davė, nes Idučiui ten kažkoks raštas iš policijos atėjo, o dėdė Antanas su Valyte sakė, kad tu padėt galėsi, mokslus ten gi teisės baigus, taip? Idutis? Oi, tu nežinai? Ak taip, nebuvo dar progos susipažinti. Izidoriukas, sūnelis mano. Labai geras žmogus, bet toks nemėgėjas mokytis buvo, išdaigininkas. Skriaudžia jį, vargšą, gyvenimas – atsidaro duris ir negali įeiti pastoviai. Tai va, aš čia tokiu smulkiu reikaliuku skambinu. Nesutrukdžiau? Gali kalbėt? Tai gavo Izidoriukas raštą ten kažkokį, sakiau jam nevažiuot niekur su tėvo mašina, teisių gi neturi,