„Labas, čia Onutė
skambina. Neprisimeni? Taigi jau trijų metų būdamos pas tetą Valytę kaime lakstėm,
su lėlėm žaidėm. Oi, geri laikai buvo, tai ne dabar. Aš, žinok, kai dukterėčiai
perku lėlę, tai visada parduotuvėj išpakuoju, pažiūriu, kas po sijonu. Maža
kas... Baisu, vaikus reikia jau ir nuo lėlių saugot. Tiesa, tai matai... Mes čia
užpernai per giminės balių tave prisiminėm, geru žodžiu paminėjom. Teta Valytė
tavo numerį man vakar davė, nes Idučiui ten kažkoks raštas iš policijos atėjo,
o dėdė Antanas su Valyte sakė, kad tu padėt galėsi, mokslus ten gi teisės
baigus, taip? Idutis? Oi, tu nežinai? Ak taip, nebuvo dar progos susipažinti.
Izidoriukas, sūnelis mano. Labai geras žmogus, bet toks nemėgėjas mokytis buvo,
išdaigininkas. Skriaudžia jį, vargšą, gyvenimas – atsidaro duris ir negali įeiti
pastoviai. Tai va, aš čia tokiu smulkiu reikaliuku skambinu. Nesutrukdžiau?
Gali kalbėt? Tai gavo Izidoriukas raštą ten kažkokį, sakiau jam nevažiuot
niekur su tėvo mašina, teisių gi neturi, vis ta Regitra neprileidžia, nors jau
16 kartų mėgino laikytis. Išlėkė kaip akis išdegęs kitan kaiman, prisicirkino
ten kažką. Aš tai tikrai žinau, kad nekaltas jis, draugai blogi tik iš kelio
veda. Tai aš tuos popierius į didesnę papkę sudėjau, žinai, iš didesnės
neiškris. Gal tu galėtum užmest akį? Nedaug ten, tikrai negaišk laiko dėl mūsų.
Neskubu, čia mums, pasirodo, tik rytojui reikia. Atsilyginsim tikrai, va, bus
proga susitikti. Gal pas tave Trakuose kada. Kibiną nupirksim. Kaimyno vaikas telefone internetus turi, sakė
nufotografuos tau tuos dokumentus, į kažkokį feisbuką atsiųs. Sakė valandos mažiausiai
reikės nufotografuot ten viską. Turiu bėgt, maniškis piktas iš darbo grįžo,
reikia vakarienę įdėt, jau girdžiu kaip Idutį idiotu vadina."
Komentarai
Rašyti komentarą