Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2014 m. gruodžio 31 d.

Senasis Naujųjų scenarijus




Jie būtinai parodys mums 101 dalmatiną. Privalomai. Kaip ir Likimo ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Netgi visai nesvarbu, kad tai yra bevertė šūdų krūva. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo. Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti ta pačia balta mišraine. Jei nepatinka – yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių. Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.

2014 m. gruodžio 15 d.

Kiek tikrovės yra restauruotoje praeityje?


„Aš tai padariau, sako mano atmintis. Aš negalėjau to padaryti, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.“ 
Frydrichas Nyčė

Mes kas dieną atkuriame praeitį. Dėl įvairiausių priežasčių. Dažnai tos priežastys būna neprieinamos sąmonei, kartais dalijamės prisiminimais su bičiuliu arba mėginame atkurti praeities scenarijų teismo salėje. Atkuriame faktus, sulipdome juos grindžiančią istoriją. Tačiau, ar viskas taip elementaru, Vatsonai?

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Publikuota lrytas.lt portale


Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Vengiu neatleistinų savybių turinčių žmonių. Jie mane erzina labiau negu Žaliojo tilto baibokai, labiau už nedovanotinai per dažną pastarųjų minėjimą (todėl čia jų ir neminiu). Ignoruoju, bėgu, slepiuosi, kai tik galiu, nes tam tikrų savybių negalima pakeisti, jas reikia išnaikinti, išpurkšti koncentruota sieros rūgštimi ir užbetonuoti.

Savybių, kurių normalūs žmonės neturi, sąrašą teikiu atsitiktine tvarka, jos nėra išvardintos pagal blogumo laipsnį, išskyrus dvi paskutiniąsias – jos pačios blogiausios.


2014 m. gruodžio 2 d.

Unwanted Facebook friend request pending arba kaip pasakyti ne pasakant taip

“Always telling the truth is no doubt better than always lying, although equally pathological.”
Robert Brault

Ne visada gali pasakyti ne, kai norisi, ar ne? Ne visada nori arba gali pasakyti ir taip. Keisti dalykai nutinka gyvenime. Ne pavirsta į taip, o taip tampa ne. Kartais dažniau negu norėtume.

Supypsi telefonas – įkyruolis, landus tipas, su kuriuo šiandien susipažinote, siunčia jums linkėjimus ir Facebook pasiūlymą draugauti. Galima atmesti pasiūlymą ir tai pamiršti, bet ryt sporto salėje jis vėl vaipysis kaip beždžionė ir klaus, ar dar nematėt friend request‘o. Nenorite dalintis savo Facebook paskyros turiniu su kolega ar penkioliktos eilės pusbrolio sūnėnu, bet dar labiau nenorite akivaizdžiai atmesti prašymosi į elektronines draugystes (nes kaip gi darbe arba per giminės suvažiavimą į akis reikės pažiūrėt)? Žinau tą jausmą.