Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2014 m. gruodžio 31 d.

Senasis Naujųjų scenarijus




Jie būtinai parodys mums 101 dalmatiną. Privalomai. Kaip ir Likimo ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Netgi visai nesvarbu, kad tai yra bevertė šūdų krūva. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo. Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti ta pačia balta mišraine. Jei nepatinka – yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių. Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.

Naujienų portaluose taip pat nieko naujo – tekstų šiukšlynai, kuriuose turi knistis pats. Ten ir kraupi vienmetės žurnalistės mirtis, ir patarimai, kaip patirti orgazmą.

Dar viena privaloma Naujųjų sutikimo scenarijaus dalis – patarimai, būrimai, magijos, astrologijos ir visi kiti užkalbėjimai, kaip pasitikti Naujuosius, kad būtum turtingas, sėkmingas, laimingas. Nesvarbu, kad astrologiniai (astronominiai?) metai išauš vasario mėnesį. Būtent tada, tikriausiai, ir reikėtų sėdėti prie mediniais indais nukrauto stalo ir gerti ožkos pieną (o gal obuolių vyną?).

Kaip ir kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje, nutįsta ir įvairiausi sąrašai, topai, metų nugalėtojai, metų pralaimėtojai, sraigteliai, varžteliai. Pasižadame, išsižadame, apibendriname, įsipareigojame, suplanuojame, surūšiuojame ir kuriame vaizdinius, kaip gyvensime naujai, kaip šviežiai, kaip sportuosime, kaip mesime svorį, kaip skirsime daugiau laiko artimiesiems, kaip mokysimės ištarti nekaltą žodelį ne, kaip daugiau judėsime, kaip mažiau sėdėsime, kaip produktyviau dirbsime, mesime rūkyti, nepiktnaudžiausime alkoholiu, nutrauksime santykius su meilužiais, kaip pagaliau įsuksime perdegusias lemputes savo galvose, kaip viskas nušvis ir pakvips šviežumu, kaip viskas bus afygienai nauja, žalia, liekna, gryna.

Nuo rytojaus. Nuo pirmadienio. Nuo kitų metų. Nuo kitų metų kito mėnesio kitos dienos.

Mes būsime kitokie. Būsime tokie, kokiais visada svajojome būti. Būsime tokie, kokius mus nori matyti. O gal tokie, kokiais būti reikia? Nesvarbu kokie, bet KITOKIE ir viskas bus KITAIP.

B u l l s h i t .

Smegenų ledynmetis, graudžiai niūniuodamas Maironio giesmes, paskutinėmis metų dienomis užplūdo bankomatus. Atsilupėlių masių elgesio modelis taip pat nesikeičia. Tikiuosi spėjote pasiimti visus savo pinigus iš bankomatų, nes po Naujųjų, kai jie vėl pradės veikti, sako pinigus duos rubliais. Dar sako, kad ne visus pinigus atgausite.

Prieš Kalėdas į rankas pakliuvo daugiau kaip prieš dešimtmetį teisės psichologijos studijų metu mano atliktas testas. 44 klausimai. Į juos reikėjo atsakyti taip arba ne. Įvertinus atsakymus, galima nustatyti asmens priklausomumo nuo konteksto lygį, bet nesigilinkime į tai. Esmė tame, kad dabar, atlikusi testą iš naujo, į daugiau kaip pusę klausimų atsakiau priešingai negu buvau atsakiusi tada. Tapau ne tokia kategoriška, ne tokia nepriklausoma, matau daugiau spalvų, ne tik juodą ar baltą, sprendimus priimu atsižvelgdama į daugiau aplinkybių ir, apskritai, supykau ant savęs, kaip tada galėjau į klausimą atsakyti ne, kai šiandien man šviečia ryškus taip.

Taigi, visgi keičiamės. Keičiasi ir aplinka, kuriai nurašome visas savo skolas ir nuodėmes. Ir gyvenimas nėra toks blogas ar toks geras, koks jis atrodo. Mes gyvename šiandien. Nekurkime planų, nežadėkime, nelikime praeityje, nebijokime dabarties ir savojo aš-dabar. Mums nereikia Naujųjų, kad pradėtume įgyvendinti svajones, mums nereikia apsivemti nuo netikrumo, kad išmoktume atsirinkti ir atskirti tai, kas yra tikra.

Norėčiau padėkoti Andriui Mamontovui. Už antrąją Kalėdų dieną padovanotą širdį, už muziką, kuri gydo. Kai visos čipsinės ūdros išbėgo pasiimti paltų, suskambo ir neišvengiama Vandenyje. Norėčiau padėkoti visiems, kurie dovanoja širdį, nes pinigai nėra vienintelė, nors ir populiariausia, atsiskaitymo, davimo, aukojimo valiuta.

Čia tiek visokių padrikų minčių surašiau. Šįvakar gurkšnoju šlykščiai saldų Keglevich, fone burbuliuoja kažkas kažką per teliką, kurio nežiūriu. Kieme jau ima nedrąsiai pykšėti petardos. Nesureikšminu ir nesusireikšminu. Pasitinku ne Naujuosius metus. Pasitinku naują dieną. Tegu būna ji tokia, kokia turi būti arba tokia, kokią susikursime. Tegu būna viskas gerai arba dar geriau. Būkite laimingi čia. Dabar.


Sapnavau šiąnakt savo vairavimo mokyklos instruktorių. Važinėjom po mano Vilnių. Tai buvo seniai, labai seniai.
Įdomu, ką tai galėtų reikšti?

6 komentarai :

  1. Instruktorius sapne? Gal vairuok atsargiau slidmečiu, bo pasivysi kažką tfu-tfu-tfu-per-kairį-petį.
    Kaslink minių prie bankomatų: su brangiausiąja sėdėjome Can-Can picoje, per stiklinius langus matėsi strošna eilė prie Swedbanko. Šiais laikais, kai praktiškai visi atlyginimą gauna į banko sąskaitas ir trui mokėjimo korteles - no sense laikyti krūvas grynų pinigų kišenėje. Poros dienų išlaidos ir psio. Pasikels tie bankų serveriai, net jei nuluš pirmą dieną :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Manau, kad sapnas buvo dėl instruktoriaus asmenybės, labai nerealus dėdė jis.
    O bankomatai ir liks bankomatais, kaip ir debilai išliks debilais, jokia smegenų transplantacija nepadės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Aš, prisipažinsiu, norėčiau to Naujamečio kaip šventės su draugais, bet... Nei aš, nei antra pusė nevartojam alkoholio visai, tad visose šventėse neišvengiamai ateina momentas, kai, bent man, tampa labai labai nejauku ir suprantu, kad tų mielų man žmonių tokios būklės aš matyti nenoriu. Tai ir gaunasi kažkaip, kad vis tuos Naujuosius kaip pensininkai pasitinkame - keliaujame į VCUP stovėjimo aikštelę, apžvelgiame viso Vilniaus fejerverkus, o tad keliaujame pasivažinėti po naktinį Vilnių. Šiemet tik prie atrakcijų prisijungė daugiau bičiulių pensininkų, tad užsukome namo po vidurnakčio, prisivirėm termosus arbatų ir ėjome pliurpti apie viską viską, o, atsidarius degalinėms, pasidžiaugti nauja valiuta :)

    Stebėjausi tais, kurie prisiklausę gandų/draugų/pažįstamų stovėjo eilėse prie bankomatų, užgrūdo juos pinigais, dabar stovi eilėse prie pašto. Atrodo, kad litai, kaip savaime yrantys parduotuvių maišeliai, ims ir suirs po savaitės..

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dina, jūs mane nustebinote. Maniau, kad blaiviai švenčiančių bendraminčių rasti nėra sunku. Labai negerai, kad jaučiatės kaip pensininkai, nes abstinencija - gyvenimo būdas, kuriuo reikia didžiuotis. Jaustis nepatogiai dėl to, kad per šventes nesate pavėpę nusišnekėtojai, kuriems rytoj išauš ne tik fiziologinės, bet ir moralinės pagirios, tikrai nereikia. Iš kitos pusės, įsivaizduoju, kaip nejauku, kai aplinkui visi nesąmoningai kriuksi, o tu, būdamas blaivaus proto, turi apsimesti, kad juos supranti ir tau linksma arba pakeisti kompaniją. Blaiviai švenčiančių, kaip suprantu, reikia ieškoti su žibintais ir ekskavatoriais?

    Pašto neminėkit, nes vakar, pusantros valandos atstovėjau eilėje, buvau per prievartą teleportuota į sovietmetį ir dabar noriu paleisti į orą visus Lietuvos paštus, kad negrįžtamai išskristų į kitą tikrovę.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Aš irgi šiuo periodu jaučiu alergiją paštams. Pradėjau gudrauti ir visur atgalinį nurodau darbovietės adresą. Tuomet siuntiniai, užuot laukus galimybės juos atsiimti valandą, patys pasiekia mane atkeliaudami tiesiai į biurą.

    O dėl naujamečio.. Įprastai, kai nėra švenčių, tai, kad nevartoju alkoholio, visiems atrodo labai normalu. Tačiau vos tik šventė, žmonės kažkaip nebesupranta "ne". Ima mekenti, nutaiso graudžius veidus, traukia vieną po kito brangesnius gėrimus kuilių akutėmis mirksėdami, nes "gal ponams tiesiog visų geriamas brendis per prastas ir norisi geresnio?" Arba dar - visiems atrodo, kad alkoholio negėrimas negali būti susijęs su šampanu/putokšliu, ir jau ko ko, bet pakelti taurės už kažkieno sėkmę turėčiau neatsisakyti. Keliu - kokių sulčių ar vandens taurę. O jie raukosi ir vaiposi. Antrosios pusės giminės taip pat niekaip nesupranta. Dabar, praėjus daugeliui metų buvimo kartu, pradėjo toleruoti, tačiau anksčiau buvo kur kas sunkiau, žmonės net pykdavo, kad negerbiame ir esame bjauraus būdo nesutikdami išgerti...
    Tad ir "pensininkai" atsirado pusiau juokais, kažkas mudu taip praminėm, mat alkoholis esą jaunimo linksmybių forma, o mes - kaip pensininkai - vietoje klubų, loftų, šokių ar plotų tiesiog praleidžiame vakarus namie, mieste važinėdami, gerdami kavą/arbatą ir pan. :)

    Aš, Rūta, galvodama apie jus kažkodėl natūraliai susidariau blaiviai švenčiančios moters įvaizdį. Nesuklydau :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Atsiprašau, vėl dauginu komentarus, ranka "enter" nuspaudė greičiau nei galva sureagavo, kad per anksti. Perskaičiau jūsų žodžius dar kartą ir supratau, kad gal ir suklydau dėl to šventimo įpročių, juolab, esu skaičiusi apie taurę skanaus gėrimo keliamą, tačiau bet kuriuo atveju, man jūsiškis įvaizdis yra būtent toks, kokį nusakiau ankstesniame komentare.

    AtsakytiPanaikinti