Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2015 m. gruodžio 6 d.

Prancūziškasis Dėdė Vania Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – ne daugiau, negu galėjau tikėtis

Teatras nesivarto žemiškuose taukuose, jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą). Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.

2015 m. gruodžio 1 d.

Apie terorizmą ir sliekus

Rytą po lapkričio penktadienio tryliktosios į mano juodą kavą byrėjo sūrūs lašai, kurie lėtai ir sunkiai, tarsi švino kamuoliai, taškėsi į juodo skysčio jūrą, užtvindžiusią daug dalykų aplinkui. Lyg ir nepasikeitė niekas, ir medžiai, ir namai stovėjo taip, kaip stovėję, ir žmonės vaikščiojo savais maršrutais ir savais reikalais, tačiau net į mažiausius plyšius besiveržiantis šlykštus pasibaisėjimas žmonija ir pilka neviltis keitė formas ir turinius.