Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie terorizmą ir sliekus

Rytą po lapkričio penktadienio tryliktosios į mano juodą kavą byrėjo sūrūs lašai, kurie lėtai ir sunkiai, tarsi švino kamuoliai, taškėsi į juodo skysčio jūrą, užtvindžiusią daug dalykų aplinkui. Lyg ir nepasikeitė niekas, ir medžiai, ir namai stovėjo taip, kaip stovėję, ir žmonės vaikščiojo savais maršrutais ir savais reikalais, tačiau net į mažiausius plyšius besiveržiantis šlykštus pasibaisėjimas žmonija ir pilka neviltis keitė formas ir turinius.

Saldžią kavą geriu tik ypatingais atvejais, kai jaukios naivumo nuotaikos pagauta imu tikėti tuo, ko nėra, tikėti, kad tai, ko nėra, paims ir atsitiks, jeigu labai tikėsiu. Tada įsisupu į margą vilnos užklotą, užsidedu what a wonderful world akinius ir, pavirtusi šilta teletabiška vilna, su vaikiškai nekantriu pasimėgavimu imu vynioti geros knygos, pašnekesio su bičiuliu arba gero filmo dovaną.

Raudonai juodo šeštadienio ir minties apie saldžią ir baltą kavą kontrastas buvo toks stiprus, kad net supo ir aš, sėdėdama šiose sūpynėse prieš savo valią, įsivaizdavau aukų artimųjų skausmą, paniką, pyktį, nerimą, baimę, neviltį ir viltį. Tarsi mačiau, kaip į mano duris pasibeldžia uniformuoti žmonės ir sako man nesuvokiamus dalykus, lemena nedrąsiai, lyg patys būtų prasikaltę, kad žmogaus, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo, nėra, nes kiti dvikojai padarai, dalinę kulkas žmonių likimams, taip nusprendė. Visai kaip tada, kai buvau devynerių ir turėjau suprasti, kad mamos nebebus, nes kažkas tiesiog paėmė ir sudaužė jos galvą į šipulius. Taip ir tą kruvino Paryžiaus rytą man, nuosaikios mizantropijos šalininkei, kuriai empatija nėra svetima, labai skaudėjo kažkur giliai užkastą viltį.

Po teroro atakų Prancūzijos sostinėje buvo eilinį kartą ištraukta visa stereotipų amunicija ir pradėtas dangaus maišymas su žeme.

Vėl mojuojama jokiais racionaliais ryšiais nesusijusiomis klišių vėliavomis ir vyraujančios argumentacijos nelogika pranoksta bet kokias girtas kokio nors bakalių kaimo gyventojų šnekas po šienapjūtės kokioje nors šikučių dauboje, kurioje kaimo protai vapa vadovaudamiesi skersvėjais galvose ir iracionalumo viršūnes siekiančios išvados gimsta primityviai: jeigu vairuoji BMW, tai esi treningų stilių įvaldęs kelių ir viešojo transporto stotelių gaidelis; jeigu esi valstybės tarnautojas, tai antrasis tavo vardas – kyšių reikalautojas ir priėmėjas, dar gaunantis darbo užmokestį neaiškuužką; jeigu tu dainininkas ar aktorius, tai, matyt, esi ir neaiškių formų margus skarmalus dėvintis Bohemijos karalystės gyventojas, nežinia ką vartojantis, nežinia su kuo miegantis ir girdintis tik tau vienam suprantamus balsus galvoje, o, jei esi išbalęs akiniuotas džiūsna, tai joks tu ne artistas, tu esi programuotojas ir taškas; rusai kiekvieną vakarą geria degtinę, prancūzai kiekvieną dieną gurkšnoja vyną, vokiečiai valgo dešreles ir užsigeria alumi, amerikiečiai bukai šypsodamiesi vapa I‘m fine ir pampsta nuo Colos su mėsainiais. 

Mes viską sumaišome ir viename katile verdame terorizmą, religiją, pabėgėlius ir ekstremistus. Viena kiaulė, kuri rūkė, yra geras iš tokio maišymo kylančių haliucinacijų pavyzdys, kai religijos, rasės ir sienų neturintis terorizmas yra spraudžiamas į rėmus, į kuriuos netelpa. Kitu atveju aš tai pavadinčiau šypseną keliančiu nusišnekėjimu, tačiau šiuo konkrečiu atveju manau, kad demonstravimas išmanymo apie tai, kas gali žeminti arba nežeminti tuos, kurie žuvo, galėjo skaudinti ir žeisti. Iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad turime žodžio ir saviraiškos laisvę, net jei ta laisvė apima ir teisę šnekėti nesąmones, kurios tokių nesąmonių autoriui yra jo sąmoninga nuomonė jo sąmoningumo ribose. Negalima tiesiog paimti ir uždrausti rūkiusios kiaulės, visokių whydotų ar račų, nes PAS MUS egzistuoja žodžio laisvė, PAS MUS vyrauja demokratija, PAS MUS užtikrinama lyčių lygybė, o PAS JUOS yra viskas MUMS kitaip, negerai, blogai, nenormalu. 

Nesiruošiu aptarinėti žodžio laisvę nuo įžeidimo skiriančios ribos. Atsakymai į klausimus gali būti iš dalies atsakyti nagrinėjant nacionalinę ir tarptautinę teisės doktriną ir teismų praktiką. Čia taip pat neanalizuosiu terorizmo kaip socialinio reiškinio (iki šiol nėra visuotinai susitarta net dėl vieningos terorizmo sąvokos). 

Mane daug labiau jaudina kitas klausimas – kas tie JIE ir kas tie MES? Kodėl tai, kas yra norma ir bendro elgesio taisyklė MUMS, yra nenormalu JIEMS? Mes vis dar kalbame apie Rytus ir Vakarus? O gal Šiaurę ir Pietus? Kas yra normalu? Ar tas normalu gali būti visuotiniu visos žmonijos dėsniu?

Suprantama, siaurąja prasme mes kalbame apie kovą su terorizmu, šiuo konkrečiu atveju – Islamo valstybe. Tačiau, ar tokio siauro požiūrio pakanka? Jungtinės Tautos įvardijo terorizmą kaip vieną iš dviejų didžiausių grėsmių pasauliui. Negaliu su tuo nesutikti, tačiau globaliu požiūriu ši grėsmė gali būti sąlyginai trumpalaikės perspektyvos baubas. Mes visada turėjome ir turime daugybę kitų baubų, savų breivikų, savų skerdikų, kurie, vien dėl to, kad jų veikla nėra laikoma terorizmu, netampa mažiau grėsminga ir mažesne blogybe.

Ar visa žmonija kartu ir kiekvienas žmogus atskirai nėra ir naikinimo mašina, ir nuostabus kūrėjas viename? Ar tikrai nesame šlykštūs ir gražūs vienu metu? Kaip rasti tą bendrą vardiklį, apie kurį jau rašiau, tą skirtybių vienovę, kuri suvienytų besiskiriančius interesus, skirtingas kultūras ir nustatytų visiems bendras elgesio taisykles, kurių niekam nevalia laužyti?

Visada bus laužančių taisykles, visada bus peržengiančių sveiko proto ribas, mindančių visas bendražmogiškas vertybes. Visada bus tokių, kurie juodą vadins balta, o baltą – juoda, naikins, griaus, žudys ir sės baimę aplinkui. Sunaikinus drakoną, gims kitas. Pasakykite man, kad tikite, jog skerdynių tarp žmonių, kurie patys prisikūrė dalykų, skirtų žudyti vieniems kitus, vieną dieną pavyks išvengti ir aš pasijuoksiu iš jūsų, kaip Dievas neretai pasijuokia iš jūsų planų.

Žinote tą jausmą, kai žinai, kad reikės laidoti tėvus, bet suskambus varpams, tai vis tiek būna tikėtai netikėta? Lygiai taip ir čia – žinai, kad naikinantis žmonijos pradas išsiverš, tačiau negali numatyti nei kada, nei kur. Žmogus yra dvilypė būtybė. Jis negimsta būti geru ar blogu, nes jis yra geras ir blogas iš karto. Mes žudysime ir gimdysime, griausime ir kursime, būsime nuostabūs ir šlykštūs, imsime ir duosime. Taip buvo, taip yra ir taip bus.

Nežudyk. Nekalbėk netiesos. Negeisk svetimo vyro, svetimos moters, svetimo turto. Mes žudome, meluojame, geidžiame ir vėliau atgailaujame. Tariant švelniai, šis dvilypumo suvokimas liūdina, tačiau niekada nepamirštu, kad esame ir geri.

Prisiminiau Instinktą, vieną labiausiai patikusių filmų. Nepakartojamai antropologo vaidmenį atliekantis nepakartojamas Anthony Hopkins tarė:

Mums reikia atsižadėti tik vieno dalyko – viešpatavimo. Pasaulis mums nepriklauso, mes nesame karaliai ir ne dievai. Ar galime to atsižadėti? Ar toji kontrolė mums per brangi? Ar per didelė pagunda būti Dievu?

Nuo rankų iki kojų apsirėdęs, apsiginklavęs ir sotus homo sapiens sapiens laiko save vieninteliu visateisiu šios planetos gyventoju, kuris nuolat kovoja su savo priešais. Pastarieji yra jis pats. Mes didžiuojamės būdami vieninteliais protingais hominidų šeimos atstovais, kurie vieninteliai Žemėje, mūsų žiniomis, turi gebėjimą mąstyti abstrakčiai. Tačiau šia išskirtine savybe mes nesinaudojame. Tai kas tuomet daro mus pranašesniais už kitus gyvūnus?

Pasakysiu paprastai: sliekas gal ir durnas, tačiau jis niekam sąmoningai nekenkia.

Mažos, purvinos letenėlės skubiai nutipena konteinerio link. Iš po kieme stovinčio automobilio žybčioja dvi išsigandusios akys. Rodos imtų ir paprašytų maisto ir širdies šilumos, tačiau bijo prieiti. Šaligatviu nupėdina benamis šuo, susivėlęs ir alkanas. Savo geriausiam draugui jis dovanotų širdį, bet tokio draugo neturi. Raudonais aukštakulniais šaligatviu nukaukši įmitusi poniutė, kuri pernai, prieš pat Kalėdas, benamių gretas papildė dar keturiomis pėdutėmis, nes vienturtėliui atsibodo žaislas, kuriuo, pasirodo, reikia rūpintis. 

Atmintyje gyvena kraupus vaizdas nuo kažkada seniai, kai buvau dar visai vaikas. Viršuliškių daugiabučio namo, kuriame tada gyvenau, pašonėje glaudėsi keli visai mažyčiai kačiukai. Jų akys buvo žvaigždelių formos. Todėl, kad tokia forma buvo išpjaustytos. Tai visgi gal pats didžiausias niekšas Žemėje yra žmogus?

Linkiu ramaus prieškalėdinio susikaupimo laikotarpio. Laikykite gėrio frontą. Daugiau būkite, mažiau turėkite. Nieko neskriauskite, nekenkite ir elkitės taip, kaip norėtumėte, kad elgtųsi su jumis.

Komentarai

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky
Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.