Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2014 m. gruodžio 31 d.

Senasis Naujųjų scenarijus




Jie būtinai parodys mums 101 dalmatiną. Privalomai. Kaip ir Likimo ironiją. Nesvarbu, kad visas scenas žinome mintinai. Nesvarbu, kad tai rodo kiekvienų Naujųjų išvakarėse. Netgi visai nesvarbu, kad tai yra bevertė šūdų krūva. Mums bus parodyta. Nes mūsų vis dar nevimdo. Ir šilta degtinė nevimdo. Kas gali ją gerti šiltą? Mes. Ir užkąsti ta pačia balta mišraine. Jei nepatinka – yra silkutės. Yra ir kiti televizijos kanalai – ten bus koncertai, ten bus sipavičiai, ten rodys auksinius svogūnus. Tie, kurie prieš dvylika vis dar bus dvikojai, eis pašaudyt chlapūškių. Bus fejerverkų, bus šampano (putojančio vyno, tikriausiai?), bus buitinių konfliktų, bus daug triukšmo, daug garso ir šviesų.

2014 m. gruodžio 15 d.

Kiek tikrovės yra restauruotoje praeityje?


„Aš tai padariau, sako mano atmintis. Aš negalėjau to padaryti, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.“ 
Frydrichas Nyčė

Mes kas dieną atkuriame praeitį. Dėl įvairiausių priežasčių. Dažnai tos priežastys būna neprieinamos sąmonei, kartais dalijamės prisiminimais su bičiuliu arba mėginame atkurti praeities scenarijų teismo salėje. Atkuriame faktus, sulipdome juos grindžiančią istoriją. Tačiau, ar viskas taip elementaru, Vatsonai?

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Publikuota lrytas.lt portale


Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Vengiu neatleistinų savybių turinčių žmonių. Jie mane erzina labiau negu Žaliojo tilto baibokai, labiau už nedovanotinai per dažną pastarųjų minėjimą (todėl čia jų ir neminiu). Ignoruoju, bėgu, slepiuosi, kai tik galiu, nes tam tikrų savybių negalima pakeisti, jas reikia išnaikinti, išpurkšti koncentruota sieros rūgštimi ir užbetonuoti.

Savybių, kurių normalūs žmonės neturi, sąrašą teikiu atsitiktine tvarka, jos nėra išvardintos pagal blogumo laipsnį, išskyrus dvi paskutiniąsias – jos pačios blogiausios.


2014 m. gruodžio 2 d.

Unwanted Facebook friend request pending arba kaip pasakyti ne pasakant taip

“Always telling the truth is no doubt better than always lying, although equally pathological.”
Robert Brault

Ne visada gali pasakyti ne, kai norisi, ar ne? Ne visada nori arba gali pasakyti ir taip. Keisti dalykai nutinka gyvenime. Ne pavirsta į taip, o taip tampa ne. Kartais dažniau negu norėtume.

Supypsi telefonas – įkyruolis, landus tipas, su kuriuo šiandien susipažinote, siunčia jums linkėjimus ir Facebook pasiūlymą draugauti. Galima atmesti pasiūlymą ir tai pamiršti, bet ryt sporto salėje jis vėl vaipysis kaip beždžionė ir klaus, ar dar nematėt friend request‘o. Nenorite dalintis savo Facebook paskyros turiniu su kolega ar penkioliktos eilės pusbrolio sūnėnu, bet dar labiau nenorite akivaizdžiai atmesti prašymosi į elektronines draugystes (nes kaip gi darbe arba per giminės suvažiavimą į akis reikės pažiūrėt)? Žinau tą jausmą.

2014 m. lapkričio 28 d.

Skambutis iš praeities

– Klausau.

– Laaaaabas, gražuole! Spėk, kas skambina? – išgirstu nemaloniai dirbtinį moterišką balsą.

– Kaip išsilaikius?! Nepažįsti?! – toliau žvygauja ragelyje, lyg kalvio paplonintu liežuviu.

– Mano spėlionės gali atimti daug brangaus laiko, juk laikas kiekvienam brangus, tiesa? Klausau jūsų, – ištariu be susižavėjimo ir pagalvoju, kad tokios pokalbių pradžios niekada nežada nieko gero.

– Čia aš, Jurga! Rimtuolė tu, kaip visada! Šimtas metų! – toliau spygauja kažkuriame gyvenime girdėtas balsas.



Tyliu. Pasijuntu nesmagiai. Mintyse prabėga pažįstamos Jurgos, Jurgitos, bet šitas balsas nepriklauso nei vienai iš jų.

2014 m. lapkričio 26 d.

Viskas, ką parašysite, gali būti panaudota prieš jus, po jūsų ir be jūsų

Noras būti išgirstam yra toks pats suprantamas ir natūralus, kaip noras valgyti. Vieni rašo tinklaraščius, kiti juos rašo gerai. Treti susikaupusias mintis išlieja užstalėse. Kitiems pakanka pokalbių su artimaisiais. (Dar kiti, kurie dažniausiai tai daro geriausiai, rašo už atlygį. Tik ten jau nebeaišku, ar rašo tai, ką nori pasakyti, ar tai, ką pasakyti yra nurodyta.)

Galimybių pasisakyti turi visi. Net ir tie, kurie savo mažose galvelėse galvoja (ir klysta), kad jie turi, ką pasakyti. Net ir tie, iš kurių žodžio laisvė galėtų būti atimta amžiams.

2014 m. lapkričio 25 d.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka


„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“

KTU gimnazijos  Moksleivių taisyklių ištrauka

Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

2014 m. lapkričio 22 d.

Aš tyliai paliksiu viską.
Išėjusi nebegrįžti.
Per sniegą pėdos nubėga,
Už lango paliko vaikystė.

Saulėtos pakrantės nubalo,
Apgaubtos sniegu.
Išėjusi nebegrįšiu
Po giedru vaikystės stogu.

2014 m. lapkričio 17 d.

Iš sutemų pardunda juodas rūkas
Ir smilksta greitai rankoj cigaretė.
Skaičiuoju valandas, kurios vis sukas,
O paryčiais įsibėgėja kaip ruletėj.

Ateina rytas raudonom pašvaistėm,
Naktis pasislepia už miegančio kavos puoduko.
Negailestingai ryto tylą žudo
Raudonas kaukiantis arbatinukas.

Ir tirpsta tyliai laikrodžio rodyklės,
Nuvarva sienom rytmečio peizažai,
Išeisiu tyliai nebegrįžti,
Išsisklaidysiu kaip miražas.

O amžinybės ratas sukas, prabėga pro mane,
Ir laikrodžiuose bėga įsisukus
Naktis diena
                        Naktis diena
                                               Naktis diena

2014 m. lapkričio 15 d.

The Annoying Shadows of English

“But if thought corrupts language, language can also corrupt thought.”
George Orwell

Man labai patinka ši George Orwell frazė, tiksliau tai, kaip ši mintis yra aprengta – neperkrauta, skoninga eilute. Minties daugiasluoksniškumas ir svoris nepriklauso nuo žodžių kiekio, o tik nuo tinkamo jų parinkimo. Jeigu norite puikiai kalbėti užsienio kalba, jums neužteks mokytis ir suprasti. Kalbą reikia jausti. Ragauti ir vertinti kaip gerą konjaką. Kiekviena kalba – tai vis kitas kultūrinis kontekstas, turintis tik jam būdingų istorinių poskonių, tik jam būdingų temperamento natų ir savitą charakterį. Galite gilinti ir brandinti kitos kalbos žinias, tačiau niekada neskambėsite kaip šimtaprocentinis native speaker.

2014 m. spalio 18 d.

Daiktai namams ir namai daiktams

Ankstyvuose rytuose jau senokai apsigyveno ūkas. Jis įsisuka ir į rytinį kavos puoduką, pastebėjot? Saulė kasryt teka vis labiau tingesnė, vis labiau kaštoninė, o neretai nusprendžia ir ilgiau snūstelti už debesų, palikdama pilkas, lietingas dienas be spindulių.

Tai neturi skambėti liūdnai. Sūpuokitės ant voratinklių pakibusiuose rasos lašuose, iš spintos išsitraukite ryškesnį megztinį, išleiskite mintis pasiganyti po tirštą rūką ar spalvotai krentančius lapus. Kartais tai nepadeda, žinau.

2014 m. spalio 17 d.

Jeigu paimsi tu,
Kai tyliai naktyje linguoja smilgos,
Žemės saują...

Jeigu imsi semti rieškučiomis juodžemį,
Jeigu prilįs į panages to grumsto,
Gyvenimo to, vyno, kraujo, vėjo, vandens...

Jeigu užuosi, kaip kvepia žemė,
Tavo, mano, mūsų, niekieno žemė,
Jeigu užbersi akis...

Ir atoš medžių viršūnėm,
Įsismelks žolių šaknimis
Tau žinojimas,
Kad nereikia pratintis žemės,
Nes tu esi žemė, o žemė yra tu.

2014 m. spalio 4 d.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. III (paskutinė) dalis

Pamenu, kaip pakėlusi akis į dangų šaukiau Dievui, kad daugiau niekada neduosiu jam centų, jeigu jis tuoj pat nepagamins man debesies. Nepagamino. Buvo nepakeliamai karšta, kūnu tekėjo šlapias nuovargis, o akyse, lyg per nuo akmenų kylančius karščio garus, raibuliavo horizontas.

2014 m. rugsėjo 28 d.

Galvoti paskui daryti. Kur Seime dedami kableliai arba draudimas naudotis mobiliaisiais pėsčiųjų perėjose

Vaikystėje nebuvau košmaru tėvams, tačiau tais retais atvejais, kai reikėdavo, tėtis imdavosi netradicinių auklėjimo priemonių. Kartą turėjau visą sąsiuvinį dailyraščiu prirašyti: „Pirma galvoti, o paskui daryti“ (dailyraščiu reiškia, kad jei bent viena raidė sąsiuvinyje parašyta nedailiai, turi viską rašyti iš naujo). Tada man ši frazė labai nepatiko. Dabar man nepatinka tie, kurie šia taisykle nesivadovauja.

2014 m. rugsėjo 24 d.

Tris kartus facepalm ir vieną ilgą – į snukį

Kartą Prahoje užėjau į suvenyrų parduotuvę pačiame miesto centre. Iš lauko atrodė kaip high-class souvenir shop. Nusistebėjus, kodėl lentynos nukrautos lėlėmis–kaimietėmis (J. Pričinauskas. Rusų–lietuvių kalbų prekių žodynas. Vilnius, 1996, p. 233; teikiama: lėlė kaimietė, matrioška), man buvo paaiškinta: „todėl, kad labai perka“.

2014 m. rugsėjo 23 d.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. II dalis

Laikas kelyje mums buvo per brangus, kad skubėtume. Ėjome godžiai uosdami kvapus, įsiklausydami į kiekvieną garsą, ragaudami kiekvieną skonį ir sveikindami kiekvieną sutiktą žmogų. Kiekvienas žingsnis buvo įsimintinas ir brangus. ¡Buen Camino, Peregrino! Tai ne šiaip tūkstantmečius kartota frazė. Einantis keliu pajunta ir supranta, kiek daug šie trys žodžiai reiškia. Tai kelio istorija. Tai tavo istorija. Tai mūsų istorija. Tai žmogiškumo burtažodis.

2014 m. rugsėjo 14 d.

Pareiga ar prievolė? Tiems, kam dar kyla klausimas

Žodis prievolė turi koktų baudžiavinį atspalvį. Šis žodis buvo vartojamas tada, kai žmogus buvo laikomas objektu, ne subjektu. Todėl buvo plačiai paplitęs ir sovietmečiu. Deja, yra ir dabar (šio žodžio nekenčiu kvadratu, nes esu priversta jį nuolat kartoti ir vartoti, kai kasdieniuose darbuose vadovaujuosi ir cituoju šio žodžio irštvą – Civilinį kodeksą).

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis


„Coming back to where you started is not the same as never leaving.“
Terry Pratchet, A Hat Full of Sky

Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.

2014 m. rugsėjo 7 d.

2014 m. gegužės 6 d.

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Pabėgimas


Prisiminiau, pavasariui įsibėgėjus, ankstyvo rudens ramybę Latvijos pajūryje. Kukliai apvalaus jubiliejaus dienai išaušus, buvau ten, kur laikas sustoja tarp vasaros ir rudens.

Mažuose voratinkliuose jau spindėjo rytinio rūko ašaros, tačiau įdienojus atbėgdavo vakarykštė vasaros šiluma, kuri, lyg maža mergaitė, žaisdavo su vis švelnėjančiomis gamtos spalvų paletėmis, ir tik vakaro šešėliams pasirodžius, nedrąsiai, tarsi nekaltą išdaigą iškrėtusi, nusišypsodavo rudeniui ir bėgdavo namo.

2014 m. gegužės 5 d.

Mažyčių espresso skimbčiojimas ir kiti šiaurės rytų Italijos veidai

Viena nakvynė Čekijoje (malonaus veido, čekiškai santūrus ir ne itin kalbus vyriškis rytais visuomet vaišina aplink mažytį viešbutuką žolę beknabinėjančių vištų kiaušinių omletu; ryškios saulės spalvos omletas, šalia taupiai atpjauti lygiai trys agurkų ir lygiai trys pomidorų griežinėliai – tai visas jau septynerius metus nesikeičiantis pusryčių meniu. Gerai iškeptas, puikios spalvos ir skonio pusryčių karalius atperka šykštų garnyrą, believe me) ir kitos dienos vakarą jau šypsausi Alpėms. Benvenuti in Italia!

2014 m. gegužės 4 d.

Akmeninė raudonos žemės šalis


Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.