Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tris kartus facepalm ir vieną ilgą – į snukį

Kartą Prahoje užėjau į suvenyrų parduotuvę pačiame miesto centre. Iš lauko atrodė kaip high-class souvenir shop. Nusistebėjus, kodėl lentynos nukrautos lėlėmis–kaimietėmis (J. Pričinauskas. Rusų–lietuvių kalbų prekių žodynas. Vilnius, 1996, p. 233; teikiama: lėlė kaimietė, matrioška), man buvo paaiškinta: „todėl, kad labai perka“.

Tik nereikia tų pasvarstymų, kas atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis, t. y., kas nuo ko priklauso – paklausa nuo pasiūlos ar atvirkščiai. Net iš dalies sutikus su prielaida, kad planinės ekonomikos laikais (tais laikais, kuriuos vis dar garbina neadekvataus mąstymo putinofilai) pasiūla formavo paklausą, šis dėsnis rinkos ekonomikos sąlygomis galioti neturi. Žinoma, kartais galioja.

Šiandien paklausą mano šalyje formuoja ne tik kokybę vertinantys vartojimo aristokratai ir kiti save gerbiantys sveiko proto consumers, tačiau vis dar ir tie, kurie ilgas valandas atstovėję eilėje, džiaugėsi gavę bananą, kurie už cukrų atsiskaitydavo kuponais ir kurių traumuotose galvose vis dar vaidenasi deficitas. Paprastai tokie atsilupėliai džiaugiasi gavę pačiupinėti blizgantį daiktą, tuntais važiuoja į turgus ieškoti turkiškų skudurų pigeu, veržiasi į prekybos centrus pirkti tualetinio popieriaus, nes gera akcijikė. Bet kokią šventę jie vadina baliumi, kuris neįsivaizduojamas be majonezo pertekliuje liulančios baltos mišrainės ir šiltos degtinės. Tai šitie proto varguoliai į savo antresoles kemša visokį šlamštą, kurio prireiks, tai jie šventes švenčia, kaip reikent, kad prieš giminę gėda nebūtų, tai jie vakarais žiūri naša raša, tai dėl jų Maxima vadinasi vaikų bičiule, tai dėl jų paskolos vadinamos bobutės paskolomis, o dešros – tarybinėmis. Viskas, kas yra koktu, yra siūloma jiems ir dėl jų. Tai šitiems visokiuose skelbiuose reklamuojasi muzikantai, kurie pigei ir kokibiškai praves renginy. Visai galimas daiktas, kad jiems skirtos ir atatinkamos maitinimo įstaigos, kurios geriau jau neturėtų jokio tinklalapio, negu tokius, kuriuose skelbiasi, kad su jais galima kontaktuoti Skype programa, kurios įsikurusios šalią kelio, kurios siūlo tik kontakgtinį telefoną, kurios vienu sakiniu siūlo surengti ir gimimo dienos šventę, ir gedulingus pietus, viską apvainikuodamos linxmu paveiksliuku (kaip išmanei!), kurios siūlo užuovėją nuo žmonos arba vyro, kurios yra pasmerktos egzistuoti tiek, kiek šitas nusidrožusių degeneratų klubas.

Tokiems norėčiau skausmingai atplėšti skalpus, išimti smegenis ir jas amžiams įmerkti į Coca–Cola, kad nedalyvautų pokalbiuose, kuriuose dalyvauti nesugeba. Bet jie ir taip išnyks. Ir mano šalyje gyventi bus geriau.

Jeigu teksto nesupratote, tai čia apie jus, bet ne jums.


Cepelinai keliais nygtukų paspaudimais. Siūlo Beržynė

Karčemos Pas Čipą reklamikė 

Pas Čipą jus prainstruktuos, kaip elgtis prie stalo ir išaiškins, kad svečias yra tik vyras.

Kiaulytė ar vištytė? Informacijos šaltinėlis: Pas Čipą

Lisitėja kontakgtuoja

Šarvojimo salės? Lentpjūvės? O gal iš karto šildymo katilo? Siūlo Martas

Papuošta vištytė Vakarų užuovėjoje arba tiesiog Gelgaudukėje, nes iš Gelgaudiškio

Užuovėja nuo žmonos arba vyro ir ne tik... Kala daugtaškius ir kviečia Vakarų užuovėja

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė...

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?