Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. II dalis

Laikas kelyje mums buvo per brangus, kad skubėtume. Ėjome godžiai uosdami kvapus, įsiklausydami į kiekvieną garsą, ragaudami kiekvieną skonį ir sveikindami kiekvieną sutiktą žmogų. Kiekvienas žingsnis buvo įsimintinas ir brangus. ¡Buen Camino, Peregrino! Tai ne šiaip tūkstantmečius kartota frazė. Einantis keliu pajunta ir supranta, kiek daug šie trys žodžiai reiškia. Tai kelio istorija. Tai tavo istorija. Tai mūsų istorija. Tai žmogiškumo burtažodis.


Giliai mano mizantropiškoje sąmonėje slypėjo nedemonstruojamas žinojimas, kad egzistuoja geros valios, nesavanaudiški žmonės, kurių prioritetinė vertybė yra žmogiškumas pats savaime. Nežinojau, kad jų yra tiek daug. Tiek daug geraširdžių, tiek daug keistuolių, tiek daug suaugusių vaikų, kurie šypsosi virš kalnų praskridus paukščiui ir niekada nepraranda to stebuklingo gebėjimo stebėtis.

Nevardinsiu tų visų nuostabių žmonių. Kiekvienas einame savo keliu ir kiekvienas jį turime tokį, kokio norime ir kokiu tikime. Galbūt ir jūs sutiksite keistuolę prancūzę, apkvaitusią nuo paukščių ir kalnų, vis ieškančią, kur paliko savo batus. Galbūt nubudę ryte prie savo lovos rasite piešinį, kurį jums naktį nupiešė dėkingas draugas. Gal jums pasiseks ir kelias nuves pas mineralų karalių ir šamaną, kuris jus miegantį išgydys nuo vidinių baimių ir visą sielą prikraus tikėjimo ir vilties. Galbūt jums teks garbė pasisvečiuoti pas Nikolę ir Patriką, o gal jus visą kelią lydės išmintingas senolis su šunimi. Galbūt italai išmokys nepriekaištingai išvirti makaronus, gal sutiksite prancūzą, pasirengusį bet kuriuo metu jums atiduoti viską. Galbūt vietinis ispanas jums padainuos Camino himną, gal sutiksite atviros širdies libanietį, su kuriuo taip ir nebus progos pabendrauti. O gal pasaulio krašte išgersite vyno su amerikiečiu, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodys šlykštus savanaudis. Galbūt sugrįžę gausite dovaną iš ispanės, o gal dar tebelauksite atvirlaiškio iš linksmuolės vokietės ir jos brolio. Galbūt kažkas jus nuvils, įskaudins ar apgaus, tačiau eidami gyvenimo keliu tikrai suprasite, kad didelė dovana kitam ir sau – tai mokėjimas atleisti.






































Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė...

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?