Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis

Coming back to where you started is not the same as never leaving.
Terry Pratchet. A Hat Full of Sky

Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.

Naujas kelias prasidėjo tik išėjus iš namų. Nelietuviškai nusiteikęs taksi vairuotojas parodė shortcut‘ą į Vilniaus oro uostą.

Tokių nuostabių debesų pro lėktuvo langą mačiusi dar nebuvau. Galbūt todėl, kad naktį prieš kelionę pavyzdingai ėmiau mažinti niekam nereikalingų ir neįdomių darbų krūvą ir miegui padovanojau tik kelias valandas. Balkšvų pūkinių debesų jūra pavirto į Antarktidos žemyną ir sniego kutulai driekėsi toliau už horizontą. Vėliau kažkas tuos debesis išsklaidė ir pribėrė ant žemės trupinių, kurie ten, apačioje, yra rimtai nusiteikę daugiabučiai. Juose dar sugeba sutilpti šimtai ankštų butelių, kuriuose kiekvienas kažką vis krapšto, verda, siurbia ir kitaip juokingai kruta. Kam šveisti tas vonios plyteles, kai viršuje taip gražu ir jų iš čia nesimato? Kam įdomu, kiek kainuoja kilogramas morkų? Ką jūs veikiate ten, kartu su visomis savo uogienėmis ir muilina buitimi?

airBaltic siūlo verslo klasę – atvirą pasityčiojimą ir iš verslo, ir iš klasės. Tačiau tai atskira tema.

Barselonoje klimatas akivaizdžiai diktuoja stiliaus charakterį. Kol mudu su gyvenimo draugu, tyliai gurkšnodami vakarą ir beveik tobulai paruoštą sangriją, laukėme naktinio autobuso, minios apnuogintų ir tatuiruotų kūnų sparčiai keitė viena kitą.

Apsimiegojusi cigaretė rytiniame Leone, pro autobuso langą bėgantys Ispanijos kaimų peizažai ir nekantrus laukimas nuvedė į Ponferradą. Tai tikriausiai nebuvo mano kelio pradžia. Ji prasidėjo kažkada anksčiau, anksčiau negu galiu prisiminti.

Po virvės traukimo varžybų plačiai atsivėrė albergo durys ir, suskambus muzikai, kiemo viduryje tylėjęs fontanas ištryško į viršų mažorais. Iš svetingų rankų ėmė lietis šalta arbata. Tvarkingai išsirikiavusios dviaukštės metalinės lovos gundė ištiesti pavargusias kojas, tačiau kieme laukė žalias vasaros vakaras. Ne beveidis koks – pilnas atvirų širdžių šnekėjimosi, šypsenų, jaukaus susimąstymo ir įprasmintos dienos nuovargio. Visur žydėjo vazonuose spalvotai sutupdytos petunijos. Atsigulėme ant žolės, šalia kieme esančios bažnytėlės, ir, iš mažų molinių stiklinių gurkšnodami vyną, tingiai stebėjome dvasininkus, piligrimus ir jų pokalbius, kurie, saulei nusileidus ir suskambus gitaros akordams, pavirto viena melodija. Tai buvo festina lente ir carpe diem daina, tai buvo dėkingumo daina. Tą naktį aš ją sapnavau ir niekada jos nepamiršiu.

Šeštą ryto alberge tebemiegojo vos keli piligrimai. Kiekvienas turi savo laiką ir priežastis išeiti ir eiti. Pirmą kartą į rankas paėmusi lazdas, jaučiausi lyg ką tik gimęs ir vaikščioti besimokantis keturkojis voras. Dabar galėčiau dėstyti ėjimo lazdomis kursą, garbės žodis.

Žinote tą jausmą, kai galvoje ima skambėti kokia nors melodija? Ji dažniausiai būna šlykšti užstalės dainiūkštė, tinkanti tik runkelių baliukams, cepelinams ir degtinei pagardinti. Tokia dainiūkštė, kurios niekada neklausau, neklausysiu ir ją išgirdusi noriu bėgti neatsigręžusi. „Keitėėėės ir miestai ir veidaiiiii <...>.“ Užteks, tik nebeniūniuokite toliau. Tačiau taip ir buvo. Tikriausiai būtų lengviau aprašyti tai, ko nemačiau savo kelyje. Tai, ko nepatyriau, ko nepajutau. Sąrašas būtų ženkliai trumpesnis.

The Camino is the way of sharing. Taip kartą man pasakė vienas kelio draugas. Dabar suprantu, ką jis turėjo omenyje. Didžiausias džiaugsmas yra duoti ir dalintis viskuo, ką turi. Su visais. Kelyje daiktiškumas praranda prasmę, turėjimą keičia buvimas. Išsigrynina žmogaus ryšys su žmogumi ir gamta, atsiveria širdys, o nuovargis, pūslės ant kojų, ištinę ir skaudantys sąnariai tampa tokie bereikšmiai ir net savaip malonūs. Kai pavargęs ištiesi kojas, kai mintyse prabėga dieną sutikti veidai ir įspūdžiai, kai šalia tau šypsosi kelio draugas, tu supranti, kad viskas, kas netilpo širdyje ir ko gali prireikti, telpa vienoje nedidelėje kuprinėje, kurią nešiesi ant pečių. Kuprinė ant pečių ir Dievas manyje. Beje, pastarasis tikrai yra. Jis nuolatos per kaitrą šaldė kuprinėje esantį alų. Ir netikėk, žmogau.

Kas išeina į kelią ieškoti Dievo, tas atranda save. Kas išeina ieškoti savęs – atranda Dievą. Aš nežinojau, ko ieškoti išeinu, tačiau žinojau, kad privalau kažką surasti. Radau ir vieną, ir kitą.

















Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.