Margos paraštės

Mano kambariai – tai smėlio pilys, Smiltimis plevenančios laikinume. Mano kambariai – tai tirpstantys ledynai, Vandenynais šniokščiantys ir už tave, ir už mane. Kambariuos manuos čiurlena laikas, Sienas sudrėkindamas violetu. Kūkčioja kampe negimęs vaikas, Tartum jausmas prarastas nusirita šlaitu. Kambariai mani – tai nykstantys peizažai, Pro minčių tarpupirščius pabirę vakar dienoje. Tai – prisiminimais skriejantys miražai, Į rytojų, į tave ir į mane. Mano kambariai yra be durų, Skersvėjams niokoti palikti. Atverti langai tarp rudo plytų mūro - Tam, kad tolumoj pabūtume arti. Kambariuos savuos galiukais pirštų Skandinu aš dykumas arbatos puoduke. Glamonėja gomurį ir gurkšnyje numiršta Tostas už rytojų, už tave ir už mane. © 2024-01-20