Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai su etikete „poezija
Trapi akimirka trumputės nebūties išeina, Kai saulė ima šokti veidrodžiuose ir stikluos, Nakties mirtis mažytė virsta į žaismingą dainą, Mažorais čiulbančią skaidriuos namų languos. Anksti keliuosi ir veriu ant ryto smilgų Visas viltis, rasotas žemuoges nokias, Nušvitusiu tikėjimu nauja diena suvilgau Pasidabruotus šaukštelius ir pusryčių lėkštes. Veržiuosi nugyvent visas dienas per dieną vieną, Per vieną dieną visus vakarus ir man skirtas naktis, Meldžiuos, dėkoju ir pilu į kavą saldų pieną, Užliejantį spinduliuose paskendusias mintis. Šiandieną trokštu viską išgyventi ir nekristi, Prie kasdienybės dovanų priprasti niekaip negaliu, Prašau, meldžiu išmokyki išskleist sparnus ir skristi, Nes vaikščioti žeme juk šitaip nuobodu.
Tai buvo vakar. Labai, labai seniai. Už tūkstančių dienų, naktų. Tai buvo gera. Tu vis meldei, meldei, Kad eičiau su tavim kartu. Tai buvo lengva. Lengva iš pradžių. Delnai žydėjo, akys degė. Tai buvo šypsenos ir pievos, sklidinos drugių, Vanduo skaidrėjo, svajos vedė. Tai buvo metai. Metų tūkstančiai tai buvo. Ir ėmė kliūti jie beeidami. Už akmenų, kartėlio, nesamo artumo, Nusinešė viltis toli, labai toli. Tai buvo klaidos. Labai didelės ir labai mažos. Tai buvo praradimai žmogiškumo dovanos. Tyliai stebėjome kaip skaidrios dienos dažos Abejingumo pilkuma be atvangos, be atvangos. Tai buvo kibirai. Pagiežos kibirai tai buvo. Ant vienas kito išpilti. Išplovė, išskalavo trupinius koktumo, Kad niekuomet mes nebebūtume arti. Tai buvo vakar. Labai, labai seniai. Dienų likučiai sklaidosi dabartyje. Aš nieko neprašiau. Tu nieko neprašei. Suplėšytos akimirkos pakaruokliu siūbuoja būtyje.
Mano kambariai – tai smėlio pilys, Smiltimis plevenančios laikinume. Mano kambariai – tai tirpstantys ledynai, Vandenynais šniokščiantys ir už tave, ir už mane. Kambariuos manuos čiurlena laikas, Sienas sudrėkindamas violetu. Kūkčioja kampe negimęs vaikas, Tartum jausmas prarastas nusirita šlaitu. Kambariai mani – tai nykstantys peizažai, Pro minčių tarpupirščius pabirę vakar dienoje. Tai – prisiminimais skriejantys miražai, Į rytojų, į tave ir į mane. Mano kambariai yra be durų, Skersvėjams niokoti palikti. Atverti langai tarp rudo plytų mūro - Tam, kad tolumoj pabūtume arti. Kambariuos savuos galiukais pirštų Skandinu aš dykumas arbatos puoduke. Glamonėja gomurį ir gurkšnyje numiršta Tostas už rytojų, už tave ir už mane. © 2024-01-20
Blakstienomis lėtai atsikutena rytas, Mažais, auksiniais spinduliais dangaus, Ir glosto skruostus lyg vilties ranka suvytus, Ir šoka aukso dulkių dvasios be žmogaus. Greituoju traukiniu namai įsidienoja, Sustoję laikrodžiai netiksi nuo tada, kai išėjai, Ir nyksta akyse manų namų sienojai, Ir kaukia širdies giesmę devyni vilkai. Žarijom tolumos suskamba vakarėjančios minutės, Artėja skaudžiai violetiniais gaisais, Ir plėšo kūną erdvėje pasklidusi rauda gegutės, Ir kalba su manim giliais vėlių balsais. Šilku nakties jau slysta rimstantis godų tuksėjimas, Sunkiais akių vokais pasigailėjęs nuslenka kankinęs siautulys, Ir šnabžda kambariuos tik geliantis regėjimas - Tai ilgesys Tavęs, Tavęs tai ilgesys. © 2023-10-15
Buvo tavo dienos ir ne tavo Buvo dienos, kai tavęs nebuvo ir tavęs nebus Skauda toms dienoms, jos širdgėla srovena Veržiasi pro Nevilties Vartus Mano dienos buvo ir ne mano Tyliai slinko jos – neišgirdai Baltumu balandžio nepleveno Šaknimis dunksėjo sunkūs pažadai Tu meldei skaidrós, Šventos Ramybės Dalinau tau tik tamsias dienas Smilkiniuos bebrėkštant kasdienybei Tolau tolau tolau nuo tavęs Ten, toli, kur taip baisu ir dienos nebe tavo Tu likai gyventi po mano oda Tyliai verkia raktai ant medinio stalo Jūra išsilieję nebylia rauda Dienos tos, kur liko mano Raudonu šunim bėgios Be prasmės skraidys viršūnėm tavo Be prasmės šaknim sugrįš ir bėgs vėl atgalios... © 2023-10-01
Aš tyliai paliksiu viską. Išėjusi nebegrįžti. Per sniegą pėdos nubėga, Už lango paliko vaikystė.