Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio
Iš sutemų pardunda juodas rūkas
Ir smilksta greitai rankoj cigaretė.
Skaičiuoju valandas, kurios vis sukas,
O paryčiais įsibėgėja kaip ruletėj...

Ateina rytas raudonom pašvaistėm,
Naktis pasislepia už miegančio kavos puoduko.
Negailestingai ryto tylą žudo
Raudonas kaukiantis arbatinukas.

Ir tirpsta tyliai laikrodžio rodyklės,
Nuvarva sienom rytmečio peizažas,
Išeisiu tyliai nebegrįžti,
Išsisklaidysiu kaip miražas.

O amžinybės ratas sukas, prabėga pro mane,
Gyvena laikrodžiuose iki šiol
Naktis – diena
                           Naktis – diena...
Labels:

Komentarai

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.
2 komentarai
Skaityti toliau »

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.
Rašyti komentarą
Skaityti toliau »

Antrasis giminių skambutis

Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonės...
4 komentarai
Skaityti toliau »

Lietuva – Tėvynė mūsų? Ar jūsų?

Panaudojus tinkamą varomąją jėgą, galima užvesti įtakingiausių žiniasklaidos priemonių variklius ir sprogdinti bet kokias seksualumų arba skandalų bombas. Pastaruoju metu buvo detonuoti sprogstamieji auksinių šakučių , koldūnų ir paskolos butelio dėžutėje užtaisai. Nesiruošiu šakute knibinėti kiekvieno skandalingojo koldūno, neketinu skaičiuoti pinigų pavienėse dėžutėse, nevertinsiu vienadienių antiherojų elgesio, nes nei vienas, turintis bent nedidelę gebėjimo mąstyti dovaną, nesiimtų gydyti atskirų spuogų, jeigu sirgtų vėjaraupiais.
Rašyti komentarą
Skaityti toliau »

Paskutinis giminių skambutis

Alio, a Rūtytė? Tu, vaikeli? Teta Valytė skambina, ar netrukdau? Jei trukdyčiau, nepakeltum? Na taip, taip, mandra tu pas mus giminėj, mandra, tikra miesčionka. Aš ilgai netrukdysiu, Rūtyte, skambinu pasakyt, kad neatvažiuosim, vaikyti, Izidoriaus reikalus milicijoj sutvarkėm, atsirokavom, žinai, giminė mūsų plati kaip nearti dirvonai, o tau sakei pasicukravusių uogienių nereikia, tai nesruošim, nėr ir mums kada už pečiaus sėdėti, reikia agurkus, pomidorus vakuoti, susgadys, Idutis darbo niekur neranda, tai kas gi pasirūpins, kad burna neapmusytų? Teisių taip ir neišsilaikė vaikas, trisdešimt metų ant nosies, o gyvenimas vis nepagaili, Antano Žigulius dar sukult sugebėjo. Netyčia, ne iš blogos valios. A remontuosim? Tai kaip gi kitaip, Rūtyte? Remontuosim, remontuosim, reikės ratus per žiemą pasiruošt, Antanas apkurtęs jau senis, bet vis dar savo pasiutimą varinėja, dar vairuos kitąmet, dar grybaut važiuosma. O Žiguliai geri, anais laikais valdžiai žmonės rūpėjo, nežiūrėjo kaip pinigą ...
7 komentarai
Skaityti toliau »