Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Skambutis iš praeities

– Klausau.
– Laaaaabas, gražuole! Spėk, kas skambina? – išgirstu nemaloniai dirbtinį moterišką balsą.
– Kaip išsilaikius?! Nepažįsti?! – toliau žvygauja ragelyje, lyg kalvio paplonintu liežuviu.
– Mano spėlionės gali atimti daug brangaus laiko, juk laikas kiekvienam brangus, tiesa? Klausau jūsų, – ištariu be susižavėjimo ir pagalvoju, kad tokios pokalbių pradžios niekada nežada nieko gero.
– Čia aš, Jurga! Rimtuolė tu, kaip visada! Šimtas metų! – toliau spygauja kažkuriame gyvenime girdėtas balsas.

Tyliu. Pasijuntu nesmagiai. Mintyse prabėga pažįstamos Jurgos, Jurgitos, bet šitas balsas nepriklauso nei vienai iš jų.

– Taip ir maniau, kad nepažinsi! Reiškia, kad turtinga būsiu! – čaižiai nuaidi, lyg aukso puodą laimėjusi būtų.
– Taip, aš klausau jūsų, – mėginu išspausti linksmesnę intonaciją.
– Jurga, Valdo Jurga! Iš mūsų kaimo!

Prieš akis išnyra Komaro dvaro parkas, toks nuostabus ir vasarą, ir žiemą. Kiek gitaros akordų ten nuskambėjo, kiek juoko ir ašarų, kiek paslapčiomis surūkytų cigarečių – niekas nesužinos. Tai štai iš kur tas balsas, balsas iš praeities. Tik tada, kai girdėjau jį paskutinį kartą, gal prieš penkiolika metų, jis buvo tikras.

– Ak, taip, Jurga, malonu tave girdėti, – tikriausiai sumeluoju pati sau.
– Buvau čia kažkurią dieną sutikusi Tautvę, sakė krūta teisininke pasidarei.
– Kaip tu gyveni? – tęsiu keistą pokalbį.
– Ai, žinai, tiek metų prabėgo, kad nežinau, nuo ko pradėt. Vis nerasdavau laiko paskambint, o ir žinai... Tu Vilniuj, aš – Kaune, tai kažkaip...
– Taip, laikas brangus.
– Vaikų turiu. Visus tris. Ir vyrą. Vis dar. Bet skirtis užsimanė, brudas šitas, susirado kažkokią advokatę, nori mane su vaikais pliką, basą palikt. Darbe dar vakar liepė rašyt pareiškimą. Atleidžia mane, įsivaizduoji?!
– Apgailestauju, – neapgailestaudama pasakiau.
– Tai šita... Žiek... – ima veblenti paauglystės prisiminimas.
– Taip, Jurga, klausau.
– Tai gal susitinkam? Pašoksiu iki Vilniaus, kada tau patogiau, paplepėsim, ne telefonu čia. Ir šiaip pasiilgau. Galvoju, gal padėtum man, a? Žinai, kokie tie advokatai.... brangūs.... plėšikai! Ten tau laiko daug neužims, tau ten bus eilinė skyrybų byla. Dar dėl darbdavio mano gal ką sugalvosim. Aš pietus statau, ok? Tai skolinga neliksiu.

...
...
...

– Žinai, nesispecializuoju aš darbo teisėje, mieloji, – tariu abejingai žiūrėdama į ant stalo atverstą darbo kodeksą. (Dieve, užbaik šitą pokalbį greičiau!)
– Tai nieko, juk sugalvosi kažką, protinga mergaitė esi. Nepasiilgai? – nustebo surimtėjęs praeities balsas.
– Apgailestauju, bet negalėsiu tau padėti. Sėkmės, Jurga, dabar turiu baigti pokalbį.

---

Taip ir gyvename. Prasilenkdami teištariame vienas kitam tik pilką it žemė labas.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė...

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?