Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Skambutis iš praeities

– Klausau.
– Laaaaabas, gražuole! Spėk, kas skambina? – išgirstu nemaloniai dirbtinį moterišką balsą.
– Kaip išsilaikius?! Nepažįsti?! – toliau žvygauja ragelyje, lyg kalvio paplonintu liežuviu.
– Mano spėlionės gali atimti daug brangaus laiko, juk laikas kiekvienam brangus, tiesa? Klausau jūsų, – ištariu be susižavėjimo ir pagalvoju, kad tokios pokalbių pradžios niekada nežada nieko gero.
– Čia aš, Jurga! Rimtuolė tu, kaip visada! Šimtas metų! – toliau spygauja kažkuriame gyvenime girdėtas balsas.

Tyliu. Pasijuntu nesmagiai. Mintyse prabėga pažįstamos Jurgos, Jurgitos, bet šitas balsas nepriklauso nei vienai iš jų.

– Taip ir maniau, kad nepažinsi! Reiškia, kad turtinga būsiu! – čaižiai nuaidi, lyg aukso puodą laimėjusi būtų.
– Taip, aš klausau jūsų, – mėginu išspausti linksmesnę intonaciją.
– Jurga, Valdo Jurga! Iš mūsų kaimo!

Prieš akis išnyra Komaro dvaro parkas, toks nuostabus ir vasarą, ir žiemą. Kiek gitaros akordų ten nuskambėjo, kiek juoko ir ašarų, kiek paslapčiomis surūkytų cigarečių – niekas nesužinos. Tai štai iš kur tas balsas, balsas iš praeities. Tik tada, kai girdėjau jį paskutinį kartą, gal prieš penkiolika metų, jis buvo tikras.

– Ak, taip, Jurga, malonu tave girdėti, – tikriausiai sumeluoju pati sau.
– Buvau čia kažkurią dieną sutikusi Tautvę, sakė krūta teisininke pasidarei.
– Kaip tu gyveni? – tęsiu keistą pokalbį.
– Ai, žinai, tiek metų prabėgo, kad nežinau, nuo ko pradėt. Vis nerasdavau laiko paskambint, o ir žinai... Tu Vilniuj, aš – Kaune, tai kažkaip...
– Taip, laikas brangus.
– Vaikų turiu. Visus tris. Ir vyrą. Vis dar. Bet skirtis užsimanė, brudas šitas, susirado kažkokią advokatę, nori mane su vaikais pliką, basą palikt. Darbe dar vakar liepė rašyt pareiškimą. Atleidžia mane, įsivaizduoji?!
– Apgailestauju, – neapgailestaudama pasakiau.
– Tai šita... Žiek... – ima veblenti paauglystės prisiminimas.
– Taip, Jurga, klausau.
– Tai gal susitinkam? Pašoksiu iki Vilniaus, kada tau patogiau, paplepėsim, ne telefonu čia. Ir šiaip pasiilgau. Galvoju, gal padėtum man, a? Žinai, kokie tie advokatai.... brangūs.... plėšikai! Ten tau laiko daug neužims, tau ten bus eilinė skyrybų byla. Dar dėl darbdavio mano gal ką sugalvosim. Aš pietus statau, ok? Tai skolinga neliksiu.

...
...
...

– Žinai, nesispecializuoju aš darbo teisėje, mieloji, – tariu abejingai žiūrėdama į ant stalo atverstą darbo kodeksą. (Dieve, užbaik šitą pokalbį greičiau!)
– Tai nieko, juk sugalvosi kažką, protinga mergaitė esi. Nepasiilgai? – nustebo surimtėjęs praeities balsas.
– Apgailestauju, bet negalėsiu tau padėti. Sėkmės, Jurga, dabar turiu baigti pokalbį.

---

Taip ir gyvename. Prasilenkdami teištariame vienas kitam tik pilką it žemė labas.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky
Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.