Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka

Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Neaptarinėkime pastarojo KTU gimnazijos įvykio dalyvių ir detalių, nespekuliuokime Gimnazijos vadovo atsistatydinimo iš pareigų motyvais. Tai, demonstruodama nepagarbą įvykio dalyviams, sėkmingai daro geltonoji žiniasklaida. Šis įvykis yra vertas platesnio požiūrio. Visų pirma, todėl, kad jis – puikus švietimo įstaigos (kartu ir visos švietimo sistemos) privalomo moralinių taisyklių laikymosi testo pavyzdys. Antra, man, kaip teisininkei, įdomus moralės ir teisės normų santykio suvokimas visuomenėje. Nemažiau svarbu ir tai, kad ši situacija verčia diskutuoti apie pačių moksleivių moralines nuostatas ir besiformuojančią jų vidinės vertybių sistemos hierarchinę struktūrą.

Moralė ir teisė – tai dvi socialinio žmonių elgesio taisyklių visumos, turinčios daug panašumų ir dažnai gretinamos, kartais – klaidingai tapatinamos. Moralė ir teisė reguliuoja žmonių elgesį visuomenėje, tačiau skirtingose socialinėse plotmėse, todėl teisiniai argumentai gali būti grindžiami tik teise (įskaitant ir tuos moralės dėsnius, kurie yra perkelti į teisę, tapę teisės normomis, pavyzdžiui, bendrasis sąžiningo elgesio principas arba bona fides doktrina), o moralinė argumentacija turi neišeiti už moralės normų ribų. Tai yra fair enough ir taip būti turi. Priešingu atveju, turėtume tokią pačią situaciją, kaip, pavyzdžiui, matematinei lygčiai taikydami biologijos mokslo dėsnius arba skolininką nuo kreditorinio reikalavimo gindami argumentuojant tuo, kad skolininkas bus geras ir taip daugiau nebesielgs (moraliniai argumentai teisėje), arba moksleivį, pažeidusį mokyklos vidaus elgesio taisykles, gindami argumentais, tvirtinančiais, kad taisyklių nuostatos prieštarauja švietimo sritį reglamentuojančių teisės normų nuostatoms (teisiniai argumentai moralinės, etinės prigimties ginče).

Palyginus su demokratinės, teisinės valstybės teise, moralės nustatytos elgesio taisyklės neretai kelia daug aukštesnius elgesio standartus ir šių standartų nesilaikymas sukelia atitinkamas pasekmes – pa(si)šalinimą iš moralinį susitarimą sudariusiųjų asmenų klubo (pavyzdžiui, moksleivis, pažeidęs savo mokymo įstaigos vidaus taisykles, jau nebėra tos mokymo įstaigos moralės klubo narys, nepaisant to, kad de jure vis dar yra tos įstaigos mokinys). Moralinių susitarimų dalyviams netaikomi teisėje įprasti senaties ar teistumo terminai, o prarasti moralės klubo nario bilietą yra daug lengviau negu jį atgauti. Moralės taisyklių, kurių asmuo įsipareigoja paisyti, laikymosi sąlyga – didelė vidinė kultūra ir branda, tuo tarpu teisė įprastai reikalauja konkrečioje situacijoje elgtis taip, kaip elgtųsi kiekvienas protingas ir apdairus žmogus. Neretai moralei to neužtenka, todėl ir moralės klubo nariu gali būti ne kiekvienas.

Pacta sunt servanda – ne tik teisės principas. Tai auksinė džentelmenų klubo taisyklė, tai vienas kitam įsipareigojusių žmonių elgesio norma, tai bendravimo reglamentas, kurį dvasios aristokratai diegia savo vaikams.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.