Margos paraštės

Atsargiai žiūriu į laiko nepatikrintas knygas ir toks mano atsargumas dažniausiai pasiteisina. Ypač kalbant apie tas, kurių viršeliuose pateikiamos akį rėžiančios liaupsės ir įtartinai viliojančios anotacijos. Be to, neretai pastebiu, kad „įtraukiantis siužetas“, „negalėjau atsitraukti“, „skaitosi lengvai“ ir panašios grožinės literatūros kūrinių savybės šiandien suprantamos kaip kūrinio kokybės rodikliai, savaime darantys knygą „gera“. Net tokiais epitetais šio kūrinio, deja, apibūdinti negalėčiau.

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė

„Labas, čia Onutė skambina. Neprisimeni? Taigi jau trijų metų būdamos pas tetą Valytę kaime lakstėm, su lėlėm žaidėm. Oi, geri laikai buvo, tai ne dabar. Aš, žinok, kai dukterėčiai perku lėlę, tai visada parduotuvėj išpakuoju, pažiūriu, kas po sijonu. Maža kas... Baisu, vaikus reikia jau ir nuo lėlių saugot. Tiesa, tai matai... Mes čia užpernai per giminės balių tave prisiminėm, geru žodžiu paminėjom. Teta Valytė tavo numerį man vakar davė, nes Idučiui ten kažkoks raštas iš policijos atėjo, o dėdė Antanas su Valyte sakė, kad tu padėt galėsi, mokslus ten gi teisės baigus, taip? Idutis? Oi, tu nežinai? Ak taip, nebuvo dar progos susipažinti. Izidoriukas, sūnelis mano. Labai geras žmogus, bet toks nemėgėjas mokytis buvo, išdaigininkas. Skriaudžia jį, vargšą, gyvenimas – atsidaro duris ir negali įeiti pastoviai. Tai va, aš čia tokiu smulkiu reikaliuku skambinu. Nesutrukdžiau? Gali kalbėt? Tai gavo Izidoriukas raštą ten kažkokį, sakiau jam nevažiuot niekur su tėvo mašina, teisių gi neturi,