Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu neskaityti negalite.

2015 m. sausio 23 d.

Kraustymasis. Tarp jokių sienų netelpantys namai

Lentynos, spintelės ir stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti, tačiau net ir kukliai tiek, kiek jų reikia, yra nekuklus vaizdelis kambario viduryje. Į jokią kuprinę netilptų.

Nenoriu net pagalvoti apie tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų, seną samovarą, bliūdų (soriukas, VLKK, bliūdas yra bliūdas, ne koks dubuo) perteklių, visokius žarsteklius ir sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.

2015 m. sausio 11 d.

Sausio tryliktoji – didelė diena. Nustokime verkšlenti

Nepamiršti, minėti, gerbti, saugoti ir didžiuotis – tai nereiškia pagraudenti, paverkšlenti ir niūriai parymoti. Džiaugtis savo laisve, su kuria elgtis vis dar mokomės, neprivalome raudodami. Tai nereiškia nepagarbos žuvusiems. Pats laikas liautis vaitojus vos tik išvydus Trispalvę. Nustokime sieti iškilmingumą su aimanomis, užteks būti verkšlentojų tauta.
Naktis vėl tiesia plunksną
nudailink ir rašyk.
Skausmu išliek, išraižyk,
paguodos neprašyk.

Per skausmą, kančią, gėlą
savas eiles rašau.
Imu žodžius iš sielos
ir kraujyje mirkau.

Nereikia, kad suprastų
sava kančia saldi,
ir lyg nuo vyno prasto
staiga tu apsvaigsti.

Aš nerimuoju žodžių
ir nerašau eilių,
iš dvasios lapą skrodžia
tik viesulai minčių.

Tie potvyniai – atoslūgiai...
Ryte vėl nurimsti.
Vėl laukiu, kančią glostau.
Vėl viesulai kiti.

Nereikia, kad suprastų.
Aš nieko neprašau.
Ir mano plunksnos mostų
nedailinkit, prašau.