Lentynos, spintelės ir stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti, tačiau net ir kukliai tiek, kiek jų, rodos, reikia, tampa nekukliu vaizdu kambario viduryje. Į jokią kuprinę netilptų.
Nenoriu net pagalvoti apie tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų, seną samovarą, bliūdus, visokius žarsteklius ir sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.
Į minkštą dėžės guolį kaip kiaušinį įridenu sunkų čekiško krištolo grafiną, mačiusį gero konjako. Dėžutėse vietą suranda velniai žino kiek metų skaičiuojanti maldaknygė (velnias ir maldų knyga, kaip žinome, yra vienas nuo kito neatsiejami), mamos teisės studijų baigiamasis darbas, molinis mano vaikystės švilpukas, medinis Šeduvos malūnas „Užuovėja“ taip pat randa savo vietą nuo vėjo. Vidurinės mokyklos baigimo proga senelio padovanotas auksinis plunksnakotis dar nesupakuotas. Gal ir nebus.
Tai tokios tos mano namų dvasios, gyvenančios daiktuose. Jos kvepia artimais žmonėmis, kurių čia jau nebėra. Jos primena įvykius, kurie praėjo.
Dviejų namų dvasinų nepakuosiu, nes negalima, nenoriu, o ir būtų žiaurus elgesys su gyvūnais. Mano katinai (tiksliau, ne jie yra mano, o aš esu jų, bet nesigilinkim šį kartą) dėžėse būna tik savo nuožiūra, turi griežtą nuomonę visais namų ūkio klausimais, yra nuolatos užsiėmę prižiūrėdami namų tvarką ir švarą. Be to, jie yra visų į patalpas, kuriose gyvename, patenkančių judančių ir nejudančių objektų inspektoriai. Aš už tai jiems nemoku atlyginimo, nes jie niekam negali pasiskųsti.
Patalpas, kuriose gyvename, paminėjau ne šiaip sau. Tai nėra namai. Tai tik sienos, kuriose jie netelpa. Pamenu, kažkada p. Nijolė Oželytė savo Facebook paskyroje uždavė klausimą apie namus. Ką jums reiškia žodis namai? Slenkstį? Židinį? Stalą? Gal kažkokį trenktą radijo aparatą? Kur prasideda ir baigiasi mano namai?
Galiu sudeginti visas sukrautas dėžes, galiu susprogdinti sienas, tarp kurių gyvenu, bet mano namai nesudegs ir liks stovėti ir būti lygiai taip, kaip stovi ir būna dabar. Namai, priešingai negu namas, nėra materija. Tai sudėtingi minčių ryšiai tarp tavo praeities ir dabarties, tai ryšys tarp fiziškai arti ir toli esančių ir jau nebesančių artimų. Galima ištrinti namą. Tačiau namų neištrinsi niekada.
Dabar įmanoma turbūt viską perkraustyti, net ir didelius daiktus. Kiekvienas logistikos sprendimas daro teigiamą naudą. Manau, kad užsistovėti vienoje vietoje ilgą laiką irgi yra žalinga. Geriau jau judėti ir neužsistovėti vietoje.
AtsakytiPanaikinti