Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kraustymasis. Tarp jokių sienų netelpantys namai


Lentynos, spintelės ir stalčiai tuštėja. Pakuoju daiktus į dėžes, kurios iš lėto virsta dar viena siena. Jau rašiau apie daiktus ir tai, kad nemėgstu jų kaupti, tačiau net ir kukliai tiek, kiek jų, rodos, reikia, tampa nekukliu vaizdu kambario viduryje. Į jokią kuprinę netilptų.

Nenoriu net pagalvoti apie tai, kaip reikėtų pakuoti ir kažkur kraustyti septyniolika patalynės komplektų, seną samovarą, bliūdus, visokius žarsteklius ir sekcijas. Ačiū man, kad aš jų neturiu.

Į minkštą dėžės guolį kaip kiaušinį įridenu sunkų čekiško krištolo grafiną, mačiusį gero konjako. Dėžutėse vietą suranda velniai žino kiek metų skaičiuojanti maldaknygė (velnias ir maldų knyga, kaip žinome, yra vienas nuo kito neatsiejami), mamos teisės studijų baigiamasis darbas, molinis mano vaikystės švilpukas, medinis Šeduvos malūnas „Užuovėja“ taip pat randa savo vietą nuo vėjo. Vidurinės mokyklos baigimo proga senelio padovanotas auksinis plunksnakotis dar nesupakuotas. Gal ir nebus.

Tai tokios tos mano namų dvasios, gyvenančios daiktuose. Jos kvepia artimais žmonėmis, kurių čia jau nebėra. Jos primena įvykius, kurie praėjo.

Dviejų namų dvasinų nepakuosiu, nes negalima, nenoriu, o ir būtų žiaurus elgesys su gyvūnais. Mano katinai (tiksliau, ne jie yra mano, o aš esu jų, bet nesigilinkim šį kartą) dėžėse būna tik savo nuožiūra, turi griežtą nuomonę visais namų ūkio klausimais, yra nuolatos užsiėmę prižiūrėdami namų tvarką ir švarą. Be to, jie yra visų į patalpas, kuriose gyvename, patenkančių judančių ir nejudančių objektų inspektoriai. Aš už tai jiems nemoku atlyginimo, nes jie niekam negali pasiskųsti.

Patalpas, kuriose gyvename, paminėjau ne šiaip sau. Tai nėra namai. Tai tik sienos, kuriose jie netelpa. Pamenu, kažkada p. Nijolė Oželytė savo Facebook paskyroje uždavė klausimą apie namus. Ką jums reiškia žodis namai? Slenkstį? Židinį? Stalą? Gal kažkokį trenktą radijo aparatą? Kur prasideda ir baigiasi mano namai?

Galiu sudeginti visas sukrautas dėžes, galiu susprogdinti sienas, tarp kurių gyvenu, bet mano namai nesudegs ir liks stovėti ir būti lygiai taip, kaip stovi ir būna dabar. Namai, priešingai negu namas, nėra materija. Tai sudėtingi minčių ryšiai tarp tavo praeities ir dabarties, tai ryšys tarp fiziškai arti ir toli esančių ir jau nebesančių artimų. Galima ištrinti namą. Tačiau namų neištrinsi niekada.

Komentarai

  1. Dabar įmanoma turbūt viską perkraustyti, net ir didelius daiktus. Kiekvienas logistikos sprendimas daro teigiamą naudą. Manau, kad užsistovėti vienoje vietoje ilgą laiką irgi yra žalinga. Geriau jau judėti ir neužsistovėti vietoje.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.