Nepamiršti, minėti, gerbti, saugoti ir didžiuotis – tai nereiškia pagraudenti, paverkšlenti ir niūriai parymoti. Džiaugtis savo laisve, su kuria elgtis vis dar mokomės, neprivalome raudodami. Tai nereiškia nepagarbos žuvusiems. Pats laikas liautis vaitojus vos tik išvydus Trispalvę. Nustokime sieti iškilmingumą su aimanomis, užteks būti verkšlentojų tauta.
Lietuvos valstybės vėliava sausio tryliktąją keliama be gedulo ženklo. Su gedulo ženklu ji keliama tris kartus per metus (ir atskirais Vyriausybės nutarimu nustatomais atvejais), tačiau faktinių gedulingų mimikų dienų per metus turime daugiau negu neaiškios paskirties Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatyme yra punktų.
Iškilmingas minėjimas nebūtinai turi būti graudulingas, suprantate? Užtenka verkti. Laikas džiaugtis.
Skaudžią praeitį taip pat galima švęsti. Mirtis gali būti graži, tauri ir prasminga. Padėkoti ir pagerbti tuos, kurie kovojo už mūsų sparnus, galime ir turime džiaugsmingai. Kovojome už laisvę, nes tik laisvas žmogus gali būti laimingas. Kovojome už šypsenas Lietuvoje, todėl, jeigu verksite, tai verkite iš džiaugsmo.
Ar mes visi dar nepavargome nuo skausmingai perkreiptų, pašautą gyvūną primenančių, veido išraiškų oficialių renginių metu? Ar jums tai neprimena be galo nuobodžių renginių mokyklos laikais, kai kiekvienai abiturientų laidai su ašaromis akyse būdavo raudama ir apraudama, kad išskrisit kaip paukščiai lylia oi lylia, o renginio prievolę atliekantieji laukdavo, kada jis pasibaigs ir prasidės šventė. Ar renginys ir šventė Lietuvoje nesuderinami? Ar būtina dirbtinai perkreipti veidus, kai širdyje norisi džiaugtis? Įstatymo, draudžiančio šypsotis sausio tryliktąją, nėra.
Pagarbiai prisiminti ir iškilmingai pagerbti galima su džiaugsmingu dėkingumu. Šią dieną gali skambėti šampano taurės, šią dieną visi švęskite, šypsokitės, dėkokite ir niekada nepamirškite tų, kurie kovojo, kad jūsų laisvė baigtųsi ten ir tik ten, kur prasideda kito laisvė.
Komentarai
Rašyti komentarą