Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2016

Tris kartus ačiū už muziką, kurios klausau

„Muzika, kuri auga, muzika, kuri skauda, muzika, kuri saugo.“ G&G Sindikatas

Mano pusiau sąmoninga pažintis su muzika prasidėjo medinėje vaikiškoje lovelėje su grotelėmis, tokioje, kaip dauguma turėjo. Per tas groteles stebėdavau prie savo lovos palinkusį tėtį su gitara. Jis, tikriausiai, paįvairindavo savo repertuarą, tačiau gerai pamenu tik dvi dainas, kurias dažnai niūniuoju ir dabar: Jūrų veršiukėlis ir Gyvulėlių skraidymas (tai Vytauto Kernagio įdainuota Sigito Gedos poezija). Šios dainos nepalikdavo jokių ribų vaizduotei, jas dainuosiu ir savo vaikams, jeigu tokių bus. Pamenu, kaip įsivaizduodavau tą veršiukėlį jūrų, kaip jis akeles varto (toks keistas ir juokingas jis man atrodė), pamenu vaizduotėje burneles beprausiančias mergeles, kurios šukuodavosi žuvelių šukelėm, ir tuos mažus kopų viršūnėlėm bevaikščiojančius žmogelius, ir žiogelį, iš linksmumo žalią, ir rūtų darželyje išdygusį arkliuką (galite įsivaizduoti?).

Minimumas, pantalonai ir kitos darbo liaudies šmėklos

Nuo tų, kurie užduoda klausimą Žinai, ką?, reikia bėgti toliau, negu nuo tų, kurie klausinėja Tai, kur dabar čia vaikštinėji? Pastarieji tiesiog nežino, ką kalba, neturi, ką pasakyti ir yra neįdomūs pašnekovai savaime, nes jų smegenų dantračių apsukos yra lėtesnės už malimo liežuviu greitį. O štai pirmieji su savo Žinai, ką? yra įtikėję kažkokiomis kankorėžinėmis kosmoso liaukomis ir nutaisę nemaloniai iškrypėlišką šypseną viliasi, kad jūs turite antgamtiškų galių, sugebate girdėti skurdžiai spygaujančius balsus jų galvose ir iš anksto žinote, ką tos proto trupmenos nori jums pasakyti.