Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tris kartus ačiū už muziką, kurios klausau

„Muzika, kuri auga, muzika, kuri skauda, muzika, kuri saugo.“
G&G Sindikatas


Mano pusiau sąmoninga pažintis su muzika prasidėjo medinėje vaikiškoje lovelėje su grotelėmis, tokioje, kaip dauguma turėjo. Per tas groteles stebėdavau prie savo lovos palinkusį tėtį su gitara. Jis, tikriausiai, paįvairindavo savo repertuarą, tačiau gerai pamenu tik dvi dainas, kurias dažnai niūniuoju ir dabar: Jūrų veršiukėlis ir Gyvulėlių skraidymas (tai Vytauto Kernagio įdainuota Sigito Gedos poezija). Šios dainos nepalikdavo jokių ribų vaizduotei, jas dainuosiu ir savo vaikams, jeigu tokių bus. Pamenu, kaip įsivaizduodavau tą veršiukėlį jūrų, kaip jis akeles varto (toks keistas ir juokingas jis man atrodė), pamenu vaizduotėje burneles beprausiančias mergeles, kurios šukuodavosi žuvelių šukelėm, ir tuos mažus kopų viršūnėlėm bevaikščiojančius žmogelius, ir žiogelį, iš linksmumo žalią, ir rūtų darželyje išdygusį arkliuką (galite įsivaizduoti?).

Pabaigęs savo solo numerį, tėtis uždėdavo antklodę (dekį) ant lovos grotelių, kad nebežiūrėčiau teliko, nes kriūša ir karkūša seniai jau būdavo pasibaigę ir man reikėdavo miegoti. Ilgai dar vartydavausi lovoje su savo vaizduote ir užmigdavau jūrų gyvulėlių apsupta.

Truputį ūgtelėjusi, pati pasileisdavau magą (tai buvo ne šiaip koks, o SHARP dvikasetnikas) ir klausydavau Gulago univermago (kas dabar žino šitą grupę, pakelkite rankas) arba Elton John (labiausiai patikdavo Sacrifice daina).

Pamenu, kaip važiuodavom su baltu zapuku (tėtis sako, kad traukdavo iki 120 km/h, no joke), ant kurio panelės buvo asiliuko iš Vinipūcho naklejka, ir pritardavom su broliu, sėdėdami ant galinės sėdynės: Crazy music, crazy music for crazy people; hands up, baby, hands up, give me your heart, give me, give me! arba Sha la la la la oh oh oh (tai tokios Ottawan grupės gabalai). Labiausiai mums patikdavo priedainiai, kurie oh, oh, oh nunešdavo du šimtus kilometrų per penkiolika minučių.

Būdavo dienų retų, kai mama, apsitempusi naujus džinsus, klausdavo manęs, ar man patinka. Ir dainuodavo: Atleisk, jog aš tavęs nepastebėjau (Hiperbolės daina pagal Janinos Degutytės eilėraščio Laimei žodžius). Ir mes šokdavom dviese virtuvėje. Kokie tai prasmingi žodžiai, dabar pagalvoju.


Ir kodėl dažniausiai laimės akimirkas pastebime tik praeityje, o dabartyje jos tėra savaime suprantama ir neįvertinta kasdienybė?


Vėliau, atėjus durnajam amžiui, kai suaugusieji lyg ir po truputį pradeda tikėtis iš tavęs brandesnio požiūrio į aplinką, o tu, lyg narkozės paveiktas, galinėjiesi su hormonų bangomis, prasidėjo visokių backstreetboysų veidelių klijavimai į dienoraščius. Buvo toks žurnalas lenkų (o gal vokiečių?) kalba –  BRAVO. Nesvarbu, kad nieko nesuprasdavau, ką ten rašo, bet plakatai ir saldžiaveidžių bernužėlių iškarpos sueidavo (kiekviename numeryje būdavo pateikiami ir keturių populiarių dainų tekstai (dažnai ir anglų kalba, kas jau buvo suprantama), google juk tada neturėjau). Buvo baisusis VIVA kanalas per kabelinę, ten grodavo visokius blue jeans baby is all what I like (grupė Squeezer) arba oh, mysterious girl, I wanna get close to you (toks morčiaus balsu dainuojantis Peter Andre su sixpack‘u). Nelabai svarbu, kas ten buvo, ačiū Dievui, kad praėjo labai greitai ir be pasekmių. Ta proga (kurią visi vienaip ar kitaip patyrėm) prisiminiau ir legendinę E–ROTIC: Max don’t have sex with your ex. Tokia muzika išveda nebent iš paaugliškų spuogų laikotarpio. Žinoma, būna, kad ir neišveda. Bet tai ne apie mane (dėkoju Dievui antrą kartą).

Prasidėjus sąmoningajam aplinkos suvokimo laikotarpiui, ėmiau blaškytis tarp Sepultura ir lietuviškosios Requiem (taip, tas pats Psichas). Per Saulės radiją, jeigu neklystu ketvirtadienio vakarais, būdavo sunkiosios muzikos klausytojams skirta laida, kurios metu neatsiklijuodavau nuo savo magelio – reikėdavo laiku paspausti REC ir STOP. Gaudavosi gerų gabalų prikimštos kasetės. Buvo visokiausių tarpinių Nickelback stiliaus variantų, kol išsigrynino ir išaiškėjo pagaliau, kad širdyje esu negrynaveislė rokerė.

Ir jeigu dabar mane ištremtų į negyvenamą salą, į kurią galėčiau pasiimti penkių atlikėjų ar grupių muziką, tai būtų Maestro Vytautas Kernagis, Andrius Mamontovas, Electric Light Orchestra, The Doors ir AC/DC. Su šia muzika galėčiau išgyventi bet kur.

Būna ir taip, kad kažkoks gabalas, kurį šiaip jau būtų galima ir uždrausti, tampa mielas širdžiai tik dėl to, kad kelia malonius prisiminimus. Nijolės Ščiukaitės grok, armonika, grok, skambėti širdy nenustok man visada primins jaukius vaikystės rytus Viršuliškėse, kai grodavo radijo taškas ir virtuvė kvepėdavo kiaušiniene. Ir jeigu jūsų pirmasis bučinys įvyko skambant vėl gegužio žiedai išpuošė pievas ir klonius, ar galima būtų jus kaltinti, kad ši daina jums patinka? Dėkoju Dievui ir trečiąjį kartą, kad taip nenutiko man.

O kas sukasi jūsų grojaraščiuose?

Vyresnio amžiaus žmonės, matyt, galvoja, kad lietuviška estrada prasidėjo nuo „Estradinių melodijų“, jaunesni – kad lietuviškas rokas prasidėjo nuo „Anties“ ar „Foje“, tačiau tai – tik informacijos stoka. Ta muzika visada tęsėsi.
Vytautas Kernagis
R. Oginskaitė. Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie VYTAUTĄ KERNAGĮ
(primygtinai rekomenduoju)

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Kai skaitymas ir mąstymas nesutampa

Priklausau skaičiusiųjų po antklode su prožektoriumi klubui. Tie, kurie šitaip skaitė, supras apie ką aš, nes jie taip pat yra šio nykstančio klubo nariai. Maždaug vienuoliktaisiais mano gyvenimo metais intensyviai prasidėję aiškinimai suaugėliams, kad jau esu pakankamai sąmoninga pati spręsti savo dienotvarkės klausimus, baigdavosi triuškinama nesėkme, todėl knygų skaitymą iki paryčių turėjau dangstyti antklodėmis. Iš pradžių, kai dar tik mokiausi tokio knygų skaitymo būdo meno, mane išduodavo trupiniai lovoje, nes, sutikite, vienas kitas sausainis dar niekam nesumažino skaitymo malonumo.

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.