Tris kartus ačiū už muziką, kurios klausau

Muzika, kuri auga, muzika, kuri skauda, muzika, kuri saugo.
G&G Sindikatas

Pusiau sąmoninga mano pažintis su muzika prasidėjo medinėje vaikiškoje lovelėje su grotelėmis, tokioje, kaip daugelis turėjo. Per tas groteles stebėdavau prie savo lovos palinkusį tėtį su gitara. Jis tikriausiai paįvairindavo savo repertuarą, tačiau gerai pamenu tik dvi dainas, kurias dažnai niūniuoju ir dabar. Tai Jūrų veršiukėlis ir Gyvulėlių skraidymas (Vytauto Kernagio įdainuota Sigito Gedos poezija). Šios dainos nepalikdavo jokių ribų vaizduotei, jas dainuosiu ir savo vaikams, jeigu tokių bus. Pamenu, kaip įsivaizduodavau tą veršiukėlį jūrų, kaip jis akeles varto (toks keistas ir juokingas jis man atrodė), pamenu vaizduotėje burneles beprausiančias mergeles, kurios šukuodavosi žuvelių šukelėm, ir tuos mažus kopų viršūnėlėm bevaikščiojančius žmogelius, ir žiogelį, iš linksmumo žalią, ir rūtų darželyje išdygusį arkliuką (galite įsivaizduoti?).

Pabaigęs savo solo numerį, tėtis uždėdavo antklodę ant lovos grotelių, kad nebežiūrėčiau teliko, nes Kriūša ir Karkūša seniai jau būdavo pasibaigę ir man reikėdavo miegoti. Ilgai dar vartydavausi lovoje su savo vaizduote ir užmigdavau jūrų gyvulėlių apsupta.

Truputį ūgtelėjusi, pati pasileisdavau magą (tai buvo ne šiaip koks, o SHARP dvikasetnikas) ir klausydavau Gulago univermago (kas dabar žino šitą grupę, pakelkite rankas!) arba Elton John (labiausiai patikdavo Sacrifice daina).

Pamenu, kaip važiuodavom su baltu zapuku (tėtis sako, kad traukdavo iki 120 km/h, no joke), ant kurio panelės buvo asiliuko iš Vinipūcho naklejka, ir pritardavom su broliu, sėdėdami ant galinės sėdynės: Crazy music, crazy music for crazy people; hands up, baby, hands up, give me your heart, give me, give me! arba Sha la la la la oh oh oh (tai tokios Ottawan grupės gabalai). Labiausiai mums patikdavo priedainiai, kurie oh, oh, oh nunešdavo du šimtus kilometrų per penkiolika minučių.

Būdavo dienų retų, kai mama, apsitempusi naujus džinsus, klausdavo manęs, ar man patinka. Ir dainuodavo: Atleisk, jog aš tavęs nepastebėjau (Hiperbolės daina pagal Janinos Degutytės eilėraščio Laimei žodžius). Ir mes šokdavom dviese virtuvėje. Kokie tai prasmingi žodžiai, kai dabar pagalvoju.

Ir kodėl laimės akimirkas dažniausiai pastebime tik praeityje, o dabartyje jos tėra savaime suprantama ir neįvertinta kasdienybė?

Vėliau, atėjus durnajam amžiui, kai suaugusieji lyg ir po truputį pradeda tikėtis iš tavęs brandesnio požiūrio į aplinką, o tu, lyg narkozės paveiktas, galinėjiesi su hormonų bangomis, prasidėjo visokių backstreetboysų veidelių klijavimai į dienoraščius. Buvo toks žurnalas lenkų (o gal vokiečių?) kalba – BRAVO. Nesvarbu, kad nieko nesuprasdavau, ką ten rašo, bet plakatai ir saldžiaveidžių bernužėlių iškarpos sueidavo (kiekviename numeryje būdavo pateikiami ir keturių populiarių dainų tekstai (dažnai ir anglų kalba, kas jau buvo suprantama), Google juk tada dar net nesisapnavo). Buvo baisusis VIVA kanalas, rodomas per kabelinę, ten grodavo visokius blue jeans baby is all what I like (grupė Squeezer) arba oh, mysterious girl, I wanna get close to you (toks morčiaus balsu dainuojantis Peter Andre su sixpack'u). Nelabai svarbu, kas ten buvo, ačiū Dievui, kad praėjo labai greitai ir be pasekmių. Šio teksto proga prisiminiau ir legendinės E–ROTIC Max don’t have sex with your ex. Tokia muzika išveda nebent iš paaugliškų spuogų laikotarpio. Žinoma, būna, kad ir neišveda. Bet tai ne apie mane (dėkoju Dievui antrą kartą).

Prasidėjus sąmoningajam aplinkos suvokimo laikotarpiui, ėmiau blaškytis tarp Sepultura ir lietuviškosios Requiem (taip, tas pats Psichas). Per Saulės radiją, jeigu neklystu ketvirtadienio vakarais, būdavo sunkiosios muzikos klausytojams skirta laida, kurios metu neatsiklijuodavau nuo savo magelio – reikėdavo laiku paspausti REC ir STOP. Gaudavosi gerų gabalų prikimštos kasetės. Buvo visokiausių tarpinių Nickelback stiliaus variantų, kol išsigrynino ir išaiškėjo pagaliau, kad širdyje esu negrynaveislė rokerė.

Ir jeigu dabar mane ištremtų į negyvenamą salą, į kurią galėčiau pasiimti penkių atlikėjų ar grupių muziką, tai būtų Maestro Vytautas Kernagis, Andrius Mamontovas, Electric Light Orchestra, The Doors ir AC/DC. Su šia muzika galėčiau išgyventi bet kur.

Būna ir taip, kad kažkoks gabalas, kurį šiaip jau būtų galima ir uždrausti, tampa mielas širdžiai tik dėl to, kad kelia malonius prisiminimus. Nijolės Ščiukaitės grok, armonika, grok, skambėti širdy nenustok man visada primins jaukius vaikystės rytus Viršuliškėse, kai grodavo iš radijo taško ir virtuvė kvepėdavo kiaušiniene. Ir jeigu jūsų pirmasis bučinys įvyko skambant vėl gegužio žiedai išpuošė pievas ir klonius, ar galima būtų jus kaltinti, kad ši daina jums kelia sentimentus? Dėkoju Dievui ir trečiąjį kartą, kad taip nenutiko man.

O kas sukasi jūsų grojaraščiuose?

Vyresnio amžiaus žmonės, matyt, galvoja, kad lietuviška estrada prasidėjo nuo „Estradinių melodijų“, jaunesni – kad lietuviškas rokas prasidėjo nuo „Anties“ ar „Foje“, tačiau tai – tik informacijos stoka. Ta muzika visada tęsėsi.

Vytautas Kernagis

R. Oginskaitė. Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie VYTAUTĄ KERNAGĮ