Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Minimumas, pantalonai ir kitos darbo liaudies šmėklos

Nuo tų, kurie užduoda klausimą Žinai, ką?, reikia bėgti toliau, negu nuo tų, kurie klausinėja Tai, kur dabar čia vaikštinėji? Pastarieji tiesiog nežino, ką kalba, neturi, ką pasakyti ir yra neįdomūs pašnekovai savaime, nes jų smegenų dantračių apsukos yra lėtesnės už malimo liežuviu greitį. O štai pirmieji su savo Žinai, ką? yra įtikėję kažkokiomis kankorėžinėmis kosmoso liaukomis ir nutaisę nemaloniai iškrypėlišką šypseną viliasi, kad jūs turite antgamtiškų galių, sugebate girdėti skurdžiai spygaujančius balsus jų galvose ir iš anksto žinote, ką tos proto trupmenos nori jums pasakyti.

Dažnai išgirstu su logika nieko bendro neturinčius klausimus, pastebėjimus, tiksliau nusišnekėjimus: ką tu?, ne, nu tai jo, kas tiesa, tas ne melas, yra kaip yra, ką yra? Atsidarau virtualų kalendorių ir ten dienos patarlė byloja šitaip va ir va kaip: Gyvenimas be vyro – kartesnis už pipirą. Kas čia? Senolių išmintis? Kažkokie išmintingumo lobynai, būtovės paslėpsniai? Senobinė patirtis? Ačiū, susikiškite tokias snargliapatarles ten, kur dvi sesutės per kalnelį nesueina ir gerai išsipūskite nosį.

Kalbinius alogizmus ir kitus kalbos teršalus reikia uždrausti, išnaikinti ir tyčiotis iš visų tokias iniciatyvas skleidžiančių kvailių taip, kad jie bijotų šnekėti net per miegus (ir taip, šiuo atveju negalioja jokios dienos, savaitės, mėnesiai ar metai be patyčių). Nes už kvailį yra blogiau tik iniciatyvą rodantis kvailys. (Čia panašiai kaip bobos atveju – už bobą blogiau gali būti tik girta boba.) Kaip dainuoja Liūdni slibinai, tai yra netvarka, tačiau vis tik labai norėčiau, kad tai būtų vienintelė arba bent didžiausia netvarka. Deja, tai tik šaknelių viršūnėlės.

Šaknelės glūdi vis dar klajojančiose darbo liaudies šmėklose, nykios sovietmečio ideologijos šešėliuose, planinės ekonomikos poltergeistuose, kurie bilda ne tik stolichnaya praskiesto kraujo kartos galvose, tačiau kartais įsimeta ir į jaunesniosios kartos smegenis. Tai nutinka vis rečiau ir man dėl to džiugu, tačiau ir pavienių atvejų netoleruoju.

Šį kartą nekalbu apie tuos, kurie savo ramunėlėmis išpaišytus palapinės dydžio pantalonus ir braškėmis išdabintus papilkėjusius naktinius džiausto viešai, daugiabučių namų kiemuose. (Kaip iki šiol į Baudžiamąjį kodeksą nėra įtraukta nusikalstama viešo skalbinių džiaustymo veika, man lieka paslaptimi. Norint pakabinti mažą, kuklią reklamos iškabą ant pastato sienos, reikia gauti savivaldos institucijos leidimą ir atlikti visokius blablabla veiksmus, tačiau viešam nuskalbtų apatinių demonstravimui ant virvių nereikia jokio biurokratinio mechanizmo krustelėjimo. Jeigu būtų mano valia, ant šiuolaikinių LED lemputėmis apšviestų išmaniųjų virvių galėtų būti kabinami tik sexy bičams priklausantys Hugo Boss arba Statkaus kurti apatiniai.)

Nekalbu ir apie tuos, kurie metus kaupia makulatūrą, kad galėtų ją iškeisti į pigiausią šūdų valymo popierių. Ir apie tuos, kurie dar iki dešimtos valandos ryto iššluoja iš prekybcentrių lentynų akcijines prekes (nesvarbu, kad tų prekių dabar nereikia, bet gali kilti karas arba deficito laikai sugrįžti). Kaip ir apie tuos, kurie vasaromis važiuoja į Šventąją, voratinkliais apėjusiuose kambariuose verda sasyskas savo pypliams ir kartą per savaitę prisilaka ne namie, kai su visa savo dundukų šeima išeina valgyti šašlyko į kavinę, kur groja gyvi cicinai. (Čia taip jie pasikultūrina, kaip ir kartą per metus nuėję į patį tūpiausią DOMINO teatro spektaklį. Tada jie sako, kad lankosi kavinėse ir teatre.) Apie juos aš nekalbu, nes Lenino anūkų galiojimo laikas eina į pabaigą, jie jau stovi eilėse dėl sąnarių keitimo ir greitai nebegalės eiti balsuoti, o balsuoti namuose jiems paprasčiausiai nedašus. Visokiems nukaršėliams, kurie kas vakarą žiūri žinias per putinofiliškus kanalus ir nuolat kinkuoja galvas apie tai, kaip tada buvo daug geriau, reikia uždrausti net nuolaidas nuskausminamiesiems vaistams.

Jaunesnioji karta (truputį over trisdešimt arba beveik trisdešimt), tiksliau nedidelė šios kartos dalis, kuri verčiau būtų hipsteriais, gėlių vaikais, nesuprastaisiais, svajotojais arba tiesiog laisvais ir sąmoningais žmonėmis, verčiau jau būtų sulysusiais ir išbalusiais informatikais arba snobiškais teisininkais, yra sovietinės nomenklatūros skleidėjai ir elgiasi taip, tarsi gyventų gūdžiais draudimo mąstyti ir bandeliųpotriskapeikas laikais. Jie kolekcionuoja visokius sovietmečio atributus (modeliukus, ženkliukus, uniformas, atvirlaiškius), mena, kaip tada valgyklose buvo skaniau, kokie tikri buvo ledai, kokie visi buvo piliečiai draugai (susirimavo netyčia).

Smalsumo ir potencialių galimybių jausmo, kuris, deja, buvo apgaulingas, vedina sudalyvavau pokalbyje dėl darbo. Įmonės, kurios konfidencialumą, savaime suprantama, turiu išsaugoti, l. e. p.* vadovė (toliau – Lepė**) rankos neištiesė, kavos nepasiūlė. Kiti įprasti ir kasdieniniai verslo protokolo dalykai taip pat liko anapus įmonės durų. Net darbo pokalbio konfidencialumas, kuris šiandien yra visiems suprantama norma, toje kontorėlėje yra niekam nežinomas slėpinys – pokalbis su Lepe vyko bendroje patalpoje, šalia tykiai klapsinčių kitų akių ir ausų.

– Pas mus čia minimumas, – tai buvo gal koks penktasis Lepės sakinys, ištartas kažkaip nejaukiai, truputį greitai, truputį patyliukais, tarsi kažkokia neesminė ar nepatogi informacija, kurią reikėtų kuo greičiau pasakyti ir pamiršti.

Tas minimumas yra gana įdomus reiškinys, plūduriuojantis kažkur tarp egzistavimo–neegzistavimo užribių: mažiau mokėti jau nebegalima, nes įstatymas neleidžia. Ir už kokį darbą tas minimumas, paaiškinkite man? Už minimalų? Arba, kam jis turėtų būti mokamas? Minimalius protinius ar fizinius gebėjimus turintiesiems? Savanoriams? Kokiems nors proto vargšams, kuriems už būstą moka geroji teta Jadzė? Ir kada man reikės dirbti, pagalvojau, jei čia pas juos yra minimumas? Ir iš viso, prie ko čia aš, jei pas juos minimumas? Kodėl man tai sako ir ką man su tuo minimumu dabar daryti? Nusišypsojau, pamaniau, kad čia nesusipratimas kažkoks, gal mano įnašas į šios įmonės darbo sėkmę turi būti nešamas kelias dienas per mėnesį, gal čia šiaip koks valandinis atlygis ar slaptas kodas.

Supratusi, kad klydau, ėmiau šypsotis dar plačiau – darbelis (jeigu taip galima jį vadinti) vyktų kiekvieną darbo dieną, įprastomis darbo valandomis, su valdžios institucijai būdinga pietų pertrauka. Jokių išėjimų iš kabineto, nes čia reikia budėti, gali koks nors Florijonas užeiti. Ir visai nesvarbu, ką tame kabinete tu veiksi, svarbiausia yra atsėdėti, atbudėti, išbūti, ištverti tas valandas, nes, pasirodo, tavo darbo rezultatas čia yra toks pats svarbus, kaip ir elementarus verslo darymo supratimas. Tokios įmonės yra pasmerktos merdėti savo menkutės apyvartos ribose, nes šiuolaikinio verslo modelio, darbo teisinių santykių (kurie yra sutartiniai, ne prievoliniai) suvokimas egzistuoja visur, tik ne tokiose įmonėse.

Nemažai žmonių atsėdi savo valandas delfiuose, tačiau tik proto skurdą peržengę supranta, kad svarbiausia yra ne skirtas laikas, o atliktas rezultatas.

Maldyvuose po palme taip pat yra internetas. Kabinetinio režimo, lažo ėjimo laikai yra istorija, tačiau kai kurie vis dar gyvena istoriniais laikais. Darbo santykiai – tai abipuse nauda ir bendradarbiavimu grindžiamas susitarimas tarp šalių. Ir tai jokia naujiena. Nepasakysiu nieko naujo ir pakartojusi (mano anglų kalbos mokytoja sakydavo, kad kartojimas yra mokslų motina), kad tie, kurie negerbia ir nevertina savęs, yra kitų pagarbos ir vertinimo neverti nuliai. Man negaila jūsų, jeigu gaunate tą įdomų reiškinį – minimumą, nes patys su tuo sutinkate ir esate tik tiek verti.

Esate vargšas, nes gaunate minimalų atlygį? Ar gaunate minimalų atlygį, nes esate vargšas?




Pokalbio su Lepe smagumai tuo nepasibaigė. Manęs buvo klausinėjama keistų dalykų – apie šeiminę padėtį, ar planuoju susilaukti vaikų ir kokios mano politinės pažiūros (galėjo dar pasiteirauti, kokio dydžio batus nešioju, ar neturiu auksinių dantų ir pareikalauti Facebook paskyros slaptažodžio). Tai vyko XXI amžiuje, demokratinėje, teisinėje vakarietiškosios kultūros tradicijos valstybėje, mano Lietuvoje. Ir todėl supuvusios kontoros duris užvėriau liūdna. Nes privačiose šių dienų įmonėse vis dar egzistuoja lepės.

Skelbiu netoleranciją tokių situacijų toleravimui. Skelbkite ir jūs. Kol tokia tolerancija nepradėjo netoleruoti jūsų pačių.

Padarė valdžia? Padarykite valdžią. 

* l. e. p. – tai ne kokia lepšė. Tai tik laikinai einanti lepšės pareigas. 
** Tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Kai skaitymas ir mąstymas nesutampa

Priklausau skaičiusiųjų po antklode su prožektoriumi klubui. Tie, kurie šitaip skaitė, supras apie ką aš, nes jie taip pat yra šio nykstančio klubo nariai. Maždaug vienuoliktaisiais mano gyvenimo metais intensyviai prasidėję aiškinimai suaugėliams, kad jau esu pakankamai sąmoninga pati spręsti savo dienotvarkės klausimus, baigdavosi triuškinama nesėkme, todėl knygų skaitymą iki paryčių turėjau dangstyti antklodėmis. Iš pradžių, kai dar tik mokiausi tokio knygų skaitymo būdo meno, mane išduodavo trupiniai lovoje, nes, sutikite, vienas kitas sausainis dar niekam nesumažino skaitymo malonumo.

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.