Trapi akimirka trumputės nebūties išeina, Kai saulė ima šokti veidrodžiuose ir stikluos, Nakties mirtis mažytė virsta į žaismingą dainą, Mažorais čiulbančią skaidriuos namų languos. Anksti keliuosi ir veriu ant ryto smilgų Visas viltis, rasotas žemuoges nokias, Nušvitusiu tikėjimu nauja diena suvilgau Pasidabruotus šaukštelius ir pusryčių lėkštes. Veržiuosi nugyvent visas dienas per dieną vieną, Per vieną dieną visus vakarus ir man skirtas naktis, Meldžiuos, dėkoju ir pilu į kavą saldų pieną, Užliejantį spinduliuose paskendusias mintis. Šiandieną trokštu viską išgyventi ir nekristi, Prie kasdienybės dovanų priprasti niekaip negaliu, Prašau, meldžiu išmokyki išskleist sparnus ir skristi, Nes vaikščioti žeme juk šitaip nuobodu.
Ne kiekvienam. Jeigu galite neskaityti - neskaitykite.