Jūs lankotės egzistuojančiame unikalaus turinio tinklalapyje. Skaitykite, jeigu galite tai sau leisti.

2014 m. spalio 18 d.

Daiktai namams ir namai daiktams

Ankstyvuose rytuose jau senokai apsigyveno ūkas. Jis įsisuka ir į rytinį kavos puoduką, pastebėjot? Saulė kasryt teka vis labiau tingesnė, vis labiau kaštoninė, o neretai nusprendžia ir ilgiau snūstelti už debesų, palikdama pilkas, lietingas dienas be spindulių.

Tai neturi skambėti liūdnai. Sūpuokitės ant voratinklių pakibusiuose rasos lašuose, iš spintos išsitraukite ryškesnį megztinį, išleiskite mintis pasiganyti po tirštą rūką ar spalvotai krentančius lapus. Kartais tai nepadeda, žinau.

Du kartus per metus namuose vykdau visuotinio namų tvarkymo akciją. Nuo palubių iki grindų. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad likusieji trys šeimos nariai (gyvenimo draugas ir du virtų cepelinų spalvos katinai) šioje akcijoje nedalyvauja. Jų paskirtis yra murkti ir niaunioti namus.

Tais generalinio tvarkymosi atvejais nepamirštu nei vienos spintos lentynos. Viską sudėlioju, surūšiuoju ir išvalau. Tuo pačiu ir mintys galvoje susitvarko. Tos, kurios buvo išskridusios palakstyti arba nerado sau vietos, tvarkingai pačios susidėlioja į vietas.

Kai po visos tvarkymosi ceremonijos ir meditacijos su savimi žiūriu į blizgančiame veidrodyje atsispindintį nedidelį nereikalingų daiktų maišiuką, kai namuose pakvimpa švara, apima malonus ir lengvas jausmas, nes mano namai nėra skirti daiktams. Daiktai yra skirti namams, kurie nėra nereikalingų daiktų kaupykla.

O gal dar neišmesk? Sakai per du metus nei karto neprireikė? O gal dar prireiks? Juk daiktas dar visai geras. Gal tegu guli, ar tau trukdo? Tai gal išvežt į kokį kaimą? Kokia graži dėžutė, gali KĄ NORS į ją sudėti. O gal galima sutaisyt (sulopyt, perdaryt, išardyt ANT dalių, bl*t)? Dar būna vietoj nukillinanti frazė – VALGYT GI NEPRAŠO.

Shut that f**k off!

Taip, išmesiu. Ne, neprireiks. Ne, negaila. Aišku?

Aš netarnauju daiktams. Egzistuoja santykiai tarp žmonių, tačiau santykių tarp žmonių ir daiktų nėra. Nemėgstu shoppingo, nesuprantu, kaip jis gali pakelti nuotaiką. Perku tada, kada reikia ir tik tai, ką reikia (visada turiu kuo apsirengti ir negalvoju, kad visi vyrai yra kiaulės). Nesuprantu vartojimo kulto ir nežinau pas kokius psichiatrus reikia siųsti sovietinio deficito traumas, kurios rakandais užverčia ne tik savo namus, bet ir kaimuose gyvenančių giminaičių trobas ir kolektyvinius sodus. Kodėl mano spintoje turi gulėti galingas, erzinančiomis rožytėmis išpuoštas kažkieno kažkada padovanotas pledas? Todėl, kad naujas? Nesuplyšęs? Tipo geras daiktas tegu guli? Ne. Negeras ir nebeguli.

Gera yra nesistumdyti tarp daiktų. Gera nevalyti dulkių nuo visokių vazelių, buteliukų, modeliukų, figūrėlių, stiklinėlių. Gera girdėti lengvą aidą namuose, kai vakare suskamba gero stiklo taurės su lašu gero gėrimo. Tada nuaidi geros kompanijos juokas. Tomis lietingomis dienomis daugiau juk nieko ir nereikia.

2 komentarai :

  1. Jėtau kokia pažįstama man čia gaida. Tik aš tuos generalinius tvarkymus (ne visuose namuose, aišku) darau periodiškai, kai tik bloga nuotaika užplūsta. Antra pusė taip pat. Būna, rašo grįžtant, kad nusiteikčiau atlaidžiai, tai jau suprantu, kad namie baldus perstumdė. Tik va su daiktais man sunkiau, kažkaip vis turiu tokių "o maža kas, gal prireiks...".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dina, sveika!
    Manau, kad daiktai turi leisti mėgautis buvimu, ne turėjimu. Jeigu buvimo neapsunkina vienas kitas "gal prireiks", tai nesergat sunkiąja kaupimo forma, tačiau, pastebėjau, šis įprotis turi savybę progresuoti.

    AtsakytiPanaikinti