Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Daiktai namams ir namai daiktams

Ankstyvuose rytuose jau senokai apsigyveno ūkas. Jis įsisuka ir į rytinį kavos puoduką, pastebėjot? Saulė kas rytą teka vis labiau tingesnė, vis labiau kaštoninė, o neretai nusprendžia ir ilgiau snūstelti už debesų, palikdama pilkas, lietingas dienas be spindulių.

Tai neturi skambėti liūdnai. Sūpuokitės ant voratinklių pakibusiuose rasos lašuose, iš spintos išsitraukite ryškesnį megztinį, išleiskite mintis pasiganyti po tirštą rūką ar spalvotai krentančius lapus. Kartais tai nepadeda, žinau.

Du kartus per metus namuose vykdau visuotinio namų tvarkymo akciją. Nuo palubių iki grindų plintusų. Tais generalinio tvarkymosi atvejais nepamirštu nei vienos spintos lentynos. Viską sudėlioju, surūšiuoju ir išvalau. Tuo pačiu ir mintys galvoje susitvarko. Tos, kurios buvo išskridusios palakstyti arba nerado sau vietos, tvarkingai pačios susidėlioja į vietas.

Kai po visos tvarkymosi ceremonijos ir meditacijos su savimi žiūriu į blizgančiame veidrodyje atsispindintį nedidelį nereikalingų daiktų maišiuką, kai namuose pakvimpa švara, apima malonus ir lengvas jausmas, nes mano namai nėra skirti daiktams. Daiktai yra skirti namams, kurie nėra nereikalingų daiktų kaupykla.

O gal dar neišmesk? Sakai per du metus nei karto neprireikė? O gal dar prireiks? Juk daiktas dar visai geras. Gal tegu guli, ar tau trukdo? Tai gal išvežt į kaimą? Kokia graži dėžutė, gali KĄ NORS į ją sudėti. O gal galima sutaisyt (sulopyt, perdaryt, išardyt ANT dalių, bl*t)? Dar būna vietoje nukillinanti frazė – VALGYT GI NEPRAŠO.

Shut that f**k off!

Taip, išmesiu. Ne, neprireiks. Ne, negaila. Aišku?

Aš netarnauju daiktams. Egzistuoja santykiai tarp žmonių, tačiau santykių tarp žmonių ir daiktų nėra. Nemėgstu shoppingo, nesuprantu, kaip jis gali pakelti nuotaiką. Perku tada, kada reikia ir tik tai, ką reikia (visada turiu kuo apsirengti ir negalvoju, kad visi vyrai yra kiaulės). Nesuprantu vartojimo kulto ir nežinau pas kokius psichiatrus reikia siųsti sovietinio deficito traumas, kurios rakandais užverčia ne tik savo namus, bet ir kaimuose gyvenančių giminaičių trobas, ir kolektyvinius sodus. Kodėl mano spintoje turi gulėti galingas, erzinančiomis rožytėmis išpuoštas kažkieno kažkada padovanotas pledas? Todėl, kad naujas? Nesuplyšęs? Geras daiktas tegu guli? Ne. Negeras ir nebeguli.

Gera yra nesistumdyti tarp daiktų. Gera nevalyti dulkių nuo visokių vazelių, buteliukų, modeliukų, figūrėlių, stiklinėlių. Gera girdėti lengvą aidą namuose, kai vakare suskamba gero stiklo taurės su lašu gero gėrimo. Tomis lietingomis dienomis daugiau juk nieko ir nereikia.

Komentarai

  1. Jėtau kokia pažįstama man čia gaida. Tik aš tuos generalinius tvarkymus (ne visuose namuose, aišku) darau periodiškai, kai tik bloga nuotaika užplūsta. Antra pusė taip pat. Būna, rašo grįžtant, kad nusiteikčiau atlaidžiai, tai jau suprantu, kad namie baldus perstumdė. Tik va su daiktais man sunkiau, kažkaip vis turiu tokių "o maža kas, gal prireiks...".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dina, sveika!
    Manau, kad daiktai turi leisti mėgautis buvimu, ne turėjimu. Jeigu buvimo neapsunkina vienas kitas "gal prireiks", tai nesergat sunkiąja kaupimo forma, tačiau, pastebėjau, šis įprotis turi savybę progresuoti.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.