Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. III (paskutinė) dalis


Pamenu, kaip pakėlusi akis į dangų šaukiau Dievui, kad daugiau niekada neduosiu jam centų, jeigu jis tuoj pat nepagamins man debesies. Nepagamino. Buvo nepakeliamai karšta, kūnu tekėjo šlapias nuovargis, o akyse, lyg per nuo akmenų kylančius karščio garus, raibuliavo horizontas.

Už mažą riekelę gaivaus pavėsio galėjau suvalgyti net tą jų cementinį bocadillo arba visiškai charakterio neturinčią tortilla de patatas (vienas barselonietis paaiškino, kad tikro ir teisingo ispaniško sumuštinio ir ispaniško omleto reikia ieškoti ten, kur piligrimai paprastai nesilanko – ne pakelėje, o gerame restorane. Maybe next time). Ne ką geresni ir caldo gallego (tradicinė Galisijos sriuba) reikalai – karštas viralas be pretenzijų į skonį, tiesiog joks. Nors skonio receptoriai lepinami nebuvo, o organizmas neįnoringai reikalavo bet kokių angliavandenių, kartais ir gomuriui nutikdavo šventė. Cacabelos yra kavinė Aitor. Nepraeikite pro šalį. Kai žilstelėjęs ir itin malonus padavėjas, aptarnaujantis taip, lyg dirbtų penkių žvaigždučių restorane, prieš mano akis padėjo užsakytą picą, labai nustebau ir, paragavusi, susierzinau – nėra prie ko prikibti. Man, šitiek kartų keliavusiai po picos gimtinę, tai buvo geriausia, ką galima sutalpinti į žodį pica. Kai išgyriau maistą, lyg kokį pasaulio stebuklą, kartu su dideliu ačiū gavau patį skaniausią kada nors ragautą pyragą. Žodžiu, dvigubas šokas ir dviguba šventė gomuriui. Galbūt geriausi dalykai gyvenime nutinka tada, kai jų mažiausiai tikiesi? Pulpo a la gallega (aštuonkojis galisijietiškai), tikėjausi, bus puikus. Taip ir buvo. Vis dėlto, pats skaniausias maistas yra gaminamas su meile ir patiekiamas iš širdies.

Visur neškitės širdį su savimi. Tai yra svarbiausias gyvenimo ingredientas, todėl stenkitės jo niekada nepamiršti. Širdis visada parodys, kuriuo keliu eiti, dėl jos Triacastela pasirinkau ne kelią pro Samos, bet senąjį piligrimų taką. Esu labai dėkinga tam, kuris nepagamino man debesies, už tai, ką patyriau eidama tuo keliu.

Į Santiago de Compostela kartu atsinešiau smarkų lietų. Emocijų banga neužplūdo. Galbūt todėl, kad mano Dievas laukė manęs ten, kur aš dar nežinojau. Mieste nemažai kičo, turigrinams skirti blizgučiai akivaizdžiai pasiima savo duoklę, bet per senas pastatų sienas besisunkiančių istorijos šaltinių užgožti negali niekas. Ilgai sėdėjau ant laiptų, šalia katedros esančioje arkoje, klausydamasi moters dainos. Ji tarsi paėmė savo širdį, kaip balandį į delnus, ir balsu paleido skristi katedros aikšte, pastatų stogais, aukštyn, aukštyn į dangų.

Fisterra. Kažkas surakino žandikaulius ir sukaustė kūną. Tik akimirką. Tas reginys ir suvokimas, kad šitiek ėjai tam, kad išvystum tai, kam apibūdinti netinka nei visi, nei joks žodis žmogaus žodyne. Tarsi prisilieti prie begalybės ir nori čia pat, šalia smilkstančių laužų, suklupti prieš besileidžiančią saulę, atsiklaupti dėl savo menkumo, dėl neišpasakyto mažumo savo... Nemėgstu daugtaškių, bet čia yra jų vieta.

Nusileisti žemai, kad pakiltum. Kad suvoktum, kad viskas yra viena. Kelias, kaip ir Visata, yra be pradžios ir be galo. Tai viena apvali geometrinė figūra, kurioje aš esu tu, tu esi aš, Dievas yra aš ir aš esu Dievas.

Ilgai snūduriavau ant smėlio, vandenynas bangavo per sapnus ir supo sielą. Paryčiais susirūpinęs gyvenimo draugas žadino ir sakė, kad reikia eiti toliau. Toliau į pabaigą ir į pradžią.

Anksčiau labai bijojau numirti. Dabar mirties nebebijau.

Feeling my way through the darkness
Guided by a beating heart
I can't tell where the journey will end
But I know where to start
[...]
I tried carrying the weight of the world
But I only have two hands
Hope I get the chance to travel the world
But I don't have any plans
Avicii. Wake Me Up 


































Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky
Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.