Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

The Annoying Shadows of English

But if thought corrupts language, language can also corrupt thought.
George Orwell

Man labai patinka ši George Orwell frazė, tiksliau tai, kaip ši mintis yra aprengta – neperkrauta, skoninga eilute. Minties daugiasluoksniškumas ir svoris nepriklauso nuo žodžių kiekio, o tik nuo tinkamo jų parinkimo. Jeigu norite puikiai kalbėti užsienio kalba, jums neužteks mokytis ir suprasti. Kalbą reikia jausti. Ragauti ir vertinti kaip gerą konjaką. Kiekviena kalba – tai vis kitas kultūrinis kontekstas, turintis tik jam būdingų istorinių poskonių, tik jam būdingų temperamento natų ir savitą charakterį. Galite gilinti ir brandinti kitos kalbos žinias, tačiau niekada neskambėsite kaip šimtaprocentinis native speaker.

Jau daugiau kaip dešimt metų kartais verčiu anglų kalba parašytus tekstus. Nors neretai tai darau tarsi užsimerkus, tačiau tikrai jaučiu, kad vis dar mokausi ir šis procesas yra begalinis. Visada sakau, kad išverstas tekstas turi skambėti taip, kad niekas skaitydamas nesuprastų, jog skaito vertimą. Tekstas ir kalba turi turėti savo kalbos dvasią, priešingu atveju tai bus taip pat kraupu, kaip iš post-mortem fotografijų į tave nebežvelgiančios pamėklės.

Ne, aš nesu grammar nazi. Man dzin dėl mistyping, nepalaikau eilinio proto užtemimo Seime dėl kalbajobiško siekio Subway paversti požeminiu traukiniu. Manau, kad vardų, pavardžių ar vietovardžių vertimas dažniausiai yra more than infuriating. Tačiau taisykles laužyti gali tie, kurie jas žino.

Pakalbėkime apie smulkių ir vidutinių mūsų šalies įmonių darbuotojus, neretai ir savininkus, valdymo organų narius. Kartais tai galima stebėti ir didelių tarptautinių organizacijų, šiaip jau estimable enough, kolektyvuose. Pakalbėkime apie jaunimsodį spalvotais kedukais trinančius hipsterius, studentus, kurie pasipūtimo (kol kas) turi daugiau nei proto, pakalbėkim apie visus tuos, kurie, paklausus, ar jie kalba angliškai, juokingai užtikrintu tonu patikina, kad be problemų. Iš tiesų, be problemų jie kalba tik engrish kalba (tai toks tolimas anglų kalbos šešėlis). Taip, situacija ne tokia bloga, kaip kokioje Rytų Azijoje, tačiau kodėl mes turime lyginti save su tais, pas kuriuos yra dar blogiau?

Tai štai šitie engrishspykerz, įsitaisę jūrų kiaulytės akis, skaldo sakinius bendratimi ir mano, kad su jais yra viskas gerai. Paprastai jų atmintyje yra išlikusi nedidelė mokyklinio žodynėlio dalis (Ben has a dog. He goes to school.), kuria jie gėdingai žongliruoja visose situacijose ir nuolat save apgaudinėja, kad pasakė tai, ką nori. Iš tikrųjų, šitie bėdžiai gali pasakyti tik tiek, kiek sugeba, o sugeba jie nedaug. Vos tik jie praveria burnas ir ima vapėti, ausį rėžiantis akcentas ir tragikomiškai skurdus žodynas dar labiau sugadina ir taip nekokį pirmąjį įspūdį. Ne tokie beviltiški bent jau jaučiasi nepatogiai dėl savo poor English. Visi jų mandrumai išgaruoja iš karto tada, kai reikia prakalbėti angliškai. Sėdėdami prie stalo su anglakalbiais, jie kukliai išraudę mekena panosėje ir, pokalbiui pasibaigus, mauna lauk teištarę very thank you (real story). Žinote, kodėl pastarieji taip pat yra beviltiški? Nes laisvalaikiu jie veikia bet ką, tik ne gilina žinias ten, kur labiausiai reikia.

Jie nežino elementarių definite article vartojimo taisyklių (pvz., jis nevartojamas su parkų, ežerų, gatvių, kelių, skverų, tiltų pavadinimais, tačiau reikalingas nurodant upes, vandenynus, jūras). Žinoma, jie nėra nieko girdėję ir apie indefinite article. Nuo artikelių siūlyčiau ir pradėti. Sunku patikėti, bet teorijos pakaktų ne vienam įdomiam vakarui. (Straipsnių antraštėse artikeliai dažnai praleidžiami, tačiau čia, kaip minėjau, tiems, kas žino kada ir kaip taisyklių galima nepaisyti.)

Irregular plural forms jiems iš viso yra kosmosas (e.g. a means, means), prie žodžio police jie be vargo kala veiksmažodžio vienaskaitą, jie niekada neišmoks conditionals, ką jau kalbėti apie skirtumą tarp What has happened? ir, pavyzdžiui, What has been happening? Pastarajame sakinyje jiems tiesiog per daug žodžių.

Ir dar – neklauskite britės How‘s your father? Greičiausiai nežinote, ko klausiate.


Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė...

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?