Galvoti paskui daryti. Kur Seime dedami kableliai arba draudimas naudotis mobiliaisiais pėsčiųjų perėjose

Vaikystėje nebuvau košmaru tėvams, tačiau tais retais atvejais, kai reikėdavo, tėtis imdavosi netradicinių auklėjimo priemonių. Kartą turėjau visą sąsiuvinį dailyraščiu prirašyti: „Pirma galvoti, o paskui daryti“ (dailyraščiu reiškia, kad jei bent viena raidė sąsiuvinyje parašyta nedailiai, turi viską rašyti iš naujo). Tada man ši frazė labai nepatiko. Dabar man nepatinka tie, kurie šia taisykle nesivadovauja.

Demokratinėje ir teisinėje valstybėje (o tokioje aš gyvenu) civiliniai teisiniai santykiai yra grindžiami principu „viskas, kas nėra uždrausta, yra leidžiama“. Šis principas nereiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti baigtinį draudimų sąrašą, apimantį kiekvieną rankos ar kojos judesį įvairių ir visų aplinkybių kontekste. Tai yra neįmanoma. Ir nereikalinga. Tautos atstovai, išrinkti racionaliai norminti žmonių elgesio taisykles, neretai nesuvokia ir (arba) ignoruoja esminius civilinius teisinius santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų leidybos principus, kai pertekliniu reglamentavimu pažeidžia asmenų teisių ir pareigų visumos pusiausvyrą ir (arba) imasi auklėjamojo vaidmens. Tokių pavyzdžių, deja, galiu pateikti labai daug. Last but not least – draudimas pėstiesiems kalbėti mobiliuoju telefonu einant per perėjas.

Seimo narys Donatas Jankauskas (TS–LKD) (be visų kitų, priklausantis ir kažkokiai mistinei Maldos parlamentinei grupei) pasiūlė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo pataisą. Trumpai tariant, p. Jankauskas siūlo uždrausti pėstiesiems „naudotis mobiliuoju telefonu pėsčiųjų perėjoje“. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – Departamentas), formaliai įvertinęs siūlomą projektą, pademonstruoja, kad dirba, t. y. pakoreguoja, ir siūlo uždrausti pėstiesiems „naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis pėsčiųjų perėjoje, jeigu jomis naudojamasi rankomis“.

Dar nesupratote, kas čia yra negerai? Čia negerai yra viskas. Jeigu Seimas būtų privatus ir man priklausantis juridinis asmuo, taip dirbančius asmenis atleisčiau iš darbo. Iš karto. Be jokios vilties sugrįžti. Jau minėjau, kad norminti kiekvieną asmenų elgesio modelį yra nei įmanoma, nei reikalinga.

Visų pirma, siūlomas draudimas yra perteklinis, nes Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „Eismo dalyvių elgesys yra grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu“, o to paties straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>“. Be to, Kelių eismo taisyklėse yra nustatytos bendrosios eismo dalyvių pareigos, pėsčiųjų pareigos. Manau, šio reglamentavimo visiškai pakanka.

Antra, nesuprantama, kodėl siūloma Įstatymo pataisa yra siekiama uždrausti naudotis tik mobiliojo ryšio priemonėmis. Kuo naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis einant per perėją yra pavojingesnis už, pavyzdžiui, naudojimąsi kompiuteriu, planšete, kuri nėra mobiliojo ryšio priemonė, ausinuku arba bet kokiu kitu įrenginiu, kuris gali blaškyti pėsčiojo dėmesį? Jeigu toliau vadovausimės šia nelogika, gali iškilti klausimas, kodėl tuo pačiu nėra siekiama uždrausti, pavyzdžiui, kalbėtis su kitais pėsčiaisiais, kai yra einama per pėsčiųjų perėją? Ar visi tokie veiksmai, kurių neapima siūlomas draudimas, yra mažiau pavojingi už naudojimąsi mobiliojo ryšio priemonėmis? Jie mažiau blaško pėsčiojo dėmesį? Galų gale, galime nuspręsti apskritai uždrausti pėstiesiems eiti per pėsčiųjų perėją. Dėl jų paties saugumo ir šventos ramybės.

Trečia, lieka neaišku, kaip siūlomos pataisos motyvai yra susiję su pačia pataisa. P. Jankauskas mėgina motyvuoti: „Lietuvoje eismo įvykiai kai buvo užvažiuota ant pėsčiojo nuo 2010 m. sudarė didžiausią procentinę dalį nuo visų eismo įvykių“ (skyrybos ženklus susidėliokite patys), „TIKIMA, jog naudojimasis mobiliaisiais telefonais blaško pėsčiojo dėmesį ir taip sudaroma didesnė galimybė pakliūti į eismo įvykį“. Šis Seimo narys savo motyvus grindžia tikėjimu (gal tai kaip nors susiję su Maldos parlamentine grupe?). Tačiau siūlomą draudimą galėtų pagrįsti tik faktas, kad didžioji dalis pėsčiųjų, kurie tapo eismo įvykio dalyviais, eismo įvykio metu naudojosi mobiliuoju telefonu, t. y. nustatytas priežastinis ryšys tarp tokių eismo įvykių ir naudojimosi mobiliuoju telefonu. Tokie tyrimai atlikti nebuvo ir toks priežastinis ryšys nustatytas nėra. Jeigu savo sprendimus grįstume taip, kaip yra grindžiamas šios pataisos reikalingumas, lygiai taip pat galėtume, pavyzdžiui, teigti: Kadangi Lietuvoje įvykę eismo įvykiai, kai bent vienas eismo įvykio dalyvis yra automobilio vairuotojas, sudaro didžiausią procentinę dalį nuo visų eismo įvykių, siūlau uždrausti automobilių vairuotojams valgyti obuolį vairuojant, nes tikiu, jog obuolio valgymas vairuojant blaško automobilio vairuotojo dėmesį ir taip sudaroma didesnė galimybė pakliūti į eismo įvykį. Kodėl obuolį? Kodėl ne kriaušę? Kodėl ne visus vaisius? O gal ir daržoves? O gal tiesiog uždrausti valgyti („jeigu valgant naudojamasi rankomis“ – pataisytų Departamentas). Tikriausiai paprasčiau būtų tiesiog uždrausti vairuoti automobilį. Tiek p. Jankausko argumentacija, tiek mano pateiktas pavyzdys, yra identiški savo logika, t. y. logikos nebuvimu.

Toliau – dar liūdniau. Savo asmeninėje interneto svetainėje p. Jankauskas teigia, kad „atkreipti dėmesį į šią iš tiesų aktualią problemą ir buvo pirmasis šios pataisos tikslas“. Žinių radijo laidoje, rugsėjo 26 dieną, p. Jankauskas pasisakė, kad šia pataisa siekia paskatinti visuomenės diskusiją. Ar jūs norėtumėte, kad diskusijos visuomenėje būtų inicijuojamos siūlant teisės aktų pataisas? Ar demokratinėje valstybėje neturi būti atvirkščiai, kai diskusijų viešojoje erdvėje rezultatas, visuomenės opinija įsikūnija teisės normoje?

Galite pagalvoti, kodėl kalbu apie tokį, palyginus, mažareikšmį dalyką. Jums, kaip ir man, tikriausiai, nebūtų sunku nesinaudoti mobiliuoju einant per perėją. Tačiau aš ne apie tai. Aš apie sveiko proto (ne)buvimą ten, kur jo turi būti daugiausiai.

Todėl linkiu, kad šis Įstatymo pakeitimo projektas atsidurtų ten, kur ir „tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo“ (huh?) principas. Linkiu, kad racionali teisėkūros dvasia nesklandytų kažkur anapus Seimo durų.