Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Galvoti paskui daryti. Kur Seime dedami kableliai arba draudimas naudotis mobiliaisiais pėsčiųjų perėjose

Vaikystėje nebuvau košmaru tėvams, tačiau tais retais atvejais, kai reikėdavo, tėtis imdavosi netradicinių auklėjimo priemonių. Kartą turėjau visą sąsiuvinį dailyraščiu prirašyti: „Pirma galvoti, o paskui daryti“ (dailyraščiu reiškia, kad jei bent raidelė sąsiuvinyje parašyta nedailiai, turi viską rašyti iš naujo). Tada man ši frazė labai nepatiko. Dabar man nepatinka tie, kurie šia taisykle nesivadovauja.

Demokratinėje ir teisinėje valstybėje (o tokioje aš gyvenu) civiliniai teisiniai santykiai yra grindžiami principu „viskas, kas nėra uždrausta, yra leidžiama“. Šis principas nereiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti baigtinį draudimų sąrašą, apimantį kiekvieną rankos ar kojos judesį įvairių ir visų aplinkybių kontekste. Tai yra neįmanoma. Ir nereikalinga. Tautos atstovai, išrinkti racionaliai norminti žmonių elgesio taisykles, neretai nesuvokia ir (arba) ignoruoja esminius civilinius teisinius santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų leidybos principus, kai pertekliniu reglamentavimu pažeidžia asmenų teisių ir pareigų visumos pusiausvyrą ir (arba) imasi auklėjamojo vaidmens. Tokių pavyzdžių, deja, galiu pateikti labai daug. Last but not least – draudimas pėstiesiems kalbėti mobiliuoju telefonu einant per perėjas.

Seimo narys Donatas Jankauskas (TS–LKD) (be visų kitų, priklausantis ir kažkokiai mistinei Maldos parlamentinei grupei) pasiūlė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo pataisą. Trumpai tariant, p. Jankauskas siūlo uždrausti pėstiesiems „naudotis mobiliuoju telefonu pėsčiųjų perėjoje“. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – Departamentas), formaliai įvertinęs siūlomą projektą, pademonstruoja, kad dirba, t. y. pakoreguoja, ir siūlo uždrausti pėstiesiems „naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis pėsčiųjų perėjoje, jeigu jomis naudojamasi rankomis“.

Dar nesupratote, kas čia yra negerai? Čia negerai yra viskas. Jeigu Seimas būtų privatus ir man priklausantis juridinis asmuo, taip dirbančius asmenis atleisčiau iš darbo. Iš karto. Be jokios vilties sugrįžti. Jau minėjau, kad norminti kiekvieną asmenų elgesio modelį yra nei įmanoma, nei reikalinga.

Visų pirma, siūlomas draudimas yra perteklinis, nes Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad „Eismo dalyvių elgesys yra grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu“, o to paties straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>“. Be to, Kelių eismo taisyklėse yra nustatytos bendrosios eismo dalyvių pareigos, pėsčiųjų pareigos. Manau, šio reglamentavimo visiškai pakanka.

Antra, nesuprantama, kodėl siūloma Įstatymo pataisa yra siekiama uždrausti naudotis tik mobiliojo ryšio priemonėmis. Kuo naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis perėjose yra pavojingesnis už, pavyzdžiui, naudojimąsi kompiuteriu, planšete, kuri nėra mobiliojo ryšio priemonė, arba bet kokiu kitu įrenginiu ar kitu daiktu, kuris gali blaškyti pėsčiojo dėmesį? Jeigu toliau vadovausimės šia nelogika, gali iškilti klausimas, kodėl tuo pačiu nėra siekiama uždrausti, pavyzdžiui, kalbėtis su kitais pėsčiaisiais, kai yra einama per pėsčiųjų perėją? Ar visi tokie veiksmai, kurių neapima siūlomas draudimas, yra mažiau pavojingi už naudojimąsi mobiliojo ryšio priemonėmis? Jie mažiau blaško pėsčiojo dėmesį? Galų gale, galime nuspręsti apskritai uždrausti pėstiesiems eiti per pėsčiųjų perėją. Dėl jų paties saugumo ir šventos ramybės.

Trečia, lieka neaišku, kaip siūlomos pataisos motyvai yra susiję su pačia pataisa. P. Jankauskas mėgina motyvuoti: „Lietuvoje eismo įvykiai kai buvo užvažiuota ant pėsčiojo nuo 2010 m. sudarė didžiausią procentinę dalį nuo visų eismo įvykių“ (skyrybos ženklus susidėliokite patys), „TIKIMA, jog naudojimasis mobiliaisiais telefonais blaško pėsčiojo dėmesį ir taip sudaroma didesnė galimybė pakliūti į eismo įvykį“. Šis Seimo narys savo motyvus grindžia tikėjimu (gal tai kaip nors susiję su Maldos parlamentine grupe?). Tačiau siūlomą draudimą galėtų pagrįsti tik faktas, kad didžioji dalis pėsčiųjų, kurie tapo eismo įvykio dalyviais, eismo įvykio metu naudojosi mobiliuoju telefonu, t. y. nustatytas priežastinis ryšys tarp tokių eismo įvykių ir naudojimosi mobiliuoju telefonu. Tokie tyrimai atlikti nebuvo ir toks priežastinis ryšys nustatytas nėra. Jeigu savo sprendimus grįstume taip, kaip yra grindžiamas šios pataisos reikalingumas, lygiai taip pat galėtume, pavyzdžiui, teigti: kadangi Lietuvoje įvykę eismo įvykiai, kai bent vienas eismo įvykio dalyvis yra automobilio vairuotojas, sudaro didžiausią procentinę dalį nuo visų eismo įvykių, siūlau uždrausti automobilių vairuotojams valgyti obuolį vairuojant, nes tikiu, jog obuolio valgymas vairuojant blaško automobilio vairuotojo dėmesį ir taip sudaroma didesnė galimybė pakliūti į eismo įvykį. Kodėl obuolį? Kodėl ne kriaušę? Kodėl ne visus vaisius? O gal ir daržoves? O gal tiesiog uždrausti valgyti („jeigu valgant naudojamasi rankomis“ – pataisytų Departamentas). Tikriausiai paprasčiau būtų tiesiog uždrausti vairuoti automobilį. Tiek p. Jankausko argumentacija, tiek mano pateiktas pavyzdys, yra identiški savo logika, t. y. logikos nebuvimu.

Toliau – dar liūdniau. Savo asmeninėje interneto svetainėje p. Jankauskas teigia, kad „atkreipti dėmesį į šią iš tiesų aktualią problemą ir buvo pirmasis šios pataisos tikslas“. Žinių radijo laidoje, rugsėjo 26 dieną, p. Jankauskas pasisakė, kad šia pataisa siekia paskatinti visuomenės diskusiją. Ar jūs norėtumėte, kad diskusijos visuomenėje būtų inicijuojamos siūlant teisės aktų pataisas? Ar demokratinėje valstybėje neturi būti atvirkščiai, kai diskusijų viešojoje erdvėje rezultatas, visuomenės opinija įsikūnija teisės normoje?

Galite pagalvoti, kodėl kalbu apie tokį, palyginus, mažareikšmį dalyką. Jums, kaip ir man, tikriausiai, nebūtų sunku nesinaudoti mobiliuoju einant per perėją. Tačiau aš ne apie tai. Aš apie sveiko proto (ne)buvimą ten, kur jo turi būti daugiausiai.

Todėl linkiu, kad šis Įstatymo pakeitimo projektas atsidurtų ten, kur ir „tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo“ (huh?) principas. Linkiu, kad racionali teisėkūros dvasia nesklandytų kažkur anapus Seimo durų.

Komentarai

  1. Išties draudimas, įspėjimas ar net bauda būtų geras dalykas...nes kiek nelaimingų atsitikimų yra buvę dėl tokios situacijos. O juk dabar tie visi pokemonai atsirado...tai išvis baisu, kad koks vaikas neišbėgtų su telefonu į kelią :||||

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.