
Demokratinėje ir teisinėje valstybėje (o tokioje aš gyvenu) civiliniai teisiniai
santykiai yra grindžiami principu „viskas,
kas nėra uždrausta, yra leidžiama“. Šis principas nereiškia, kad įstatymų
leidėjas turi nustatyti baigtinį draudimų sąrašą, apimantį kiekvieną rankos ar
kojos judesį įvairių ir visų aplinkybių kontekste. Tai yra neįmanoma. Ir
nereikalinga. Tautos atstovai,
išrinkti racionaliai norminti žmonių elgesio taisykles, neretai nesuvokia ir
(arba) ignoruoja esminius civilinius teisinius santykius reglamentuojančių norminių
teisės aktų leidybos principus, kai pertekliniu reglamentavimu pažeidžia asmenų teisių ir pareigų visumos pusiausvyrą ir (arba) imasi auklėjamojo vaidmens. Tokių pavyzdžių, deja, galiu pateikti labai daug.
Last but not least – draudimas
pėstiesiems kalbėti mobiliuoju telefonu einant per perėjas.
Seimo narys Donatas Jankauskas (TS–LKD) (be visų kitų, priklausantis ir kažkokiai mistinei Maldos parlamentinei grupei) pasiūlė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 15
straipsnio pakeitimo pataisą. Trumpai tariant, p. Jankauskas siūlo uždrausti
pėstiesiems „naudotis mobiliuoju telefonu
pėsčiųjų perėjoje“. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės
departamentas (toliau – Departamentas), formaliai įvertinęs siūlomą projektą,
pademonstruoja, kad dirba, t. y. pakoreguoja, ir siūlo uždrausti pėstiesiems „naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis
pėsčiųjų perėjoje, jeigu jomis naudojamasi rankomis“.
Dar nesupratote,
kas čia yra negerai? Čia negerai yra viskas. Jeigu Seimas būtų privatus ir man
priklausantis juridinis asmuo, taip dirbančius asmenis atleisčiau iš darbo. Iš
karto. Be jokios vilties sugrįžti. Jau minėjau, kad norminti kiekvieną asmenų
elgesio modelį yra nei įmanoma, nei reikalinga.
Visų
pirma, siūlomas draudimas yra perteklinis, nes Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje
yra nustatyta, kad „Eismo dalyvių elgesys
yra grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu“, o to paties straipsnio 5
dalyje yra įtvirtinta, kad „Eismo
dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus
kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai <...>“.
Be to, Kelių eismo taisyklėse yra nustatytos bendrosios eismo dalyvių pareigos,
pėsčiųjų pareigos. Manau, šio reglamentavimo visiškai pakanka.
Antra,
nesuprantama, kodėl siūloma Įstatymo pataisa yra siekiama uždrausti naudotis
tik mobiliojo ryšio priemonėmis. Kuo naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis einant
per perėją yra pavojingesnis už, pavyzdžiui, naudojimąsi kompiuteriu, planšete,
kuri nėra mobiliojo ryšio priemonė, ausinuku arba bet kokiu kitu įrenginiu, kuris
gali blaškyti pėsčiojo dėmesį? Jeigu toliau vadovausimės šia nelogika, gali
iškilti klausimas, kodėl tuo pačiu nėra siekiama uždrausti, pavyzdžiui,
kalbėtis su kitais pėsčiaisiais, kai yra einama per pėsčiųjų perėją? Ar visi
tokie veiksmai, kurių neapima siūlomas draudimas, yra mažiau pavojingi už
naudojimąsi mobiliojo ryšio priemonėmis? Jie mažiau blaško pėsčiojo dėmesį? Galų
gale, galime nuspręsti apskritai uždrausti pėstiesiems eiti per pėsčiųjų perėją.
Dėl jų paties saugumo ir šventos ramybės.
Trečia,
lieka neaišku, kaip siūlomos pataisos motyvai yra susiję su pačia pataisa. P.
Jankauskas mėgina motyvuoti: „Lietuvoje
eismo įvykiai kai buvo užvažiuota ant pėsčiojo nuo 2010 m. sudarė didžiausią
procentinę dalį nuo visų eismo įvykių“ (skyrybos ženklus susidėliokite
patys), „TIKIMA, jog naudojimasis
mobiliaisiais telefonais blaško pėsčiojo dėmesį ir taip sudaroma didesnė
galimybė pakliūti į eismo įvykį“. Šis Seimo narys savo motyvus grindžia
tikėjimu (gal tai kaip nors susiję su Maldos parlamentine grupe?). Tačiau
siūlomą draudimą galėtų pagrįsti tik faktas, kad didžioji dalis pėsčiųjų, kurie
tapo eismo įvykio dalyviais, eismo įvykio metu naudojosi mobiliuoju telefonu,
t. y. nustatytas priežastinis ryšys tarp tokių eismo įvykių ir naudojimosi
mobiliuoju telefonu. Tokie tyrimai atlikti nebuvo ir toks priežastinis ryšys nustatytas
nėra. Jeigu savo sprendimus grįstume taip, kaip yra grindžiamas šios pataisos
reikalingumas, lygiai taip pat galėtume, pavyzdžiui, teigti: Kadangi Lietuvoje įvykę eismo įvykiai, kai
bent vienas eismo įvykio dalyvis yra automobilio vairuotojas, sudaro didžiausią
procentinę dalį nuo visų eismo įvykių, siūlau uždrausti automobilių
vairuotojams valgyti obuolį vairuojant, nes tikiu, jog obuolio valgymas
vairuojant blaško automobilio vairuotojo dėmesį ir taip sudaroma didesnė
galimybė pakliūti į eismo įvykį. Kodėl obuolį? Kodėl ne kriaušę? Kodėl ne
visus vaisius? O gal ir daržoves? O gal tiesiog uždrausti valgyti („jeigu
valgant naudojamasi rankomis“ – pataisytų Departamentas). Tikriausiai
paprasčiau būtų tiesiog uždrausti vairuoti automobilį. Tiek p. Jankausko
argumentacija, tiek mano pateiktas pavyzdys, yra identiški savo logika, t. y.
logikos nebuvimu.
Toliau
– dar liūdniau. Savo asmeninėje interneto svetainėje p. Jankauskas teigia, kad „atkreipti dėmesį į šią iš tiesų aktualią
problemą ir buvo pirmasis šios pataisos tikslas“. Žinių radijo laidoje, rugsėjo 26 dieną, p. Jankauskas pasisakė, kad
šia pataisa siekia paskatinti visuomenės diskusiją. Ar jūs norėtumėte, kad
diskusijos visuomenėje būtų inicijuojamos siūlant teisės aktų pataisas? Ar
demokratinėje valstybėje neturi būti atvirkščiai, kai diskusijų viešojoje
erdvėje rezultatas, visuomenės opinija įsikūnija teisės normoje?
Galite
pagalvoti, kodėl kalbu apie tokį, palyginus, mažareikšmį dalyką. Jums, kaip ir
man, tikriausiai, nebūtų sunku nesinaudoti mobiliuoju einant per perėją. Tačiau
aš ne apie tai. Aš apie sveiko proto (ne)buvimą ten, kur jo turi būti
daugiausiai.
Todėl
linkiu, kad šis Įstatymo pakeitimo projektas atsidurtų ten, kur ir „tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo“ (huh?) principas.
Linkiu, kad racionali teisėkūros dvasia nesklandytų kažkur anapus Seimo durų.
Išties draudimas, įspėjimas ar net bauda būtų geras dalykas...nes kiek nelaimingų atsitikimų yra buvę dėl tokios situacijos. O juk dabar tie visi pokemonai atsirado...tai išvis baisu, kad koks vaikas neišbėgtų su telefonu į kelią :||||
AtsakytiPanaikinti