Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kiek tikrovės yra restauruotoje praeityje?

Aš tai padariau, – sako mano atmintis. Aš negalėjau to padaryti, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
Frydrichas Nyčė

Mes kas dieną atkuriame praeitį. Dėl įvairiausių priežasčių. Dažnai tos priežastys būna neprieinamos sąmonei, kartais dalijamės prisiminimais su bičiuliu arba mėginame atkurti praeities scenarijų teismo salėje. Atkuriame faktus, sulipdome juos grindžiančią istoriją. Tačiau, ar viskas taip elementaru, Vatsonai?

Bėgant laikui, prisiminimai susipina su nuomone (nepamirškime ir gynybos mechanizmų vaidmens). Kai turime atkurti įvykį, kuriame nedalyvavome, faktus praskiedžia spėlionės. Mes surišame faktus į savo istoriją, kuri, kad ir kokia įtikinama mums atrodytų, nebūtinai yra tikrovės atspindys ir, jeigu manome, kad paaiškinimas yra vienintelis, tai reiškia tik tiek, kad mūsų vaizduotė yra ribota. Kriminalistikoje toks istorijų kūrimas vadinamas versijų kėlimu, teisėjai tai vadina įvykio aplinkybėmis, mūsų istorija draugui – prisiminimas. Tai tėra tas pats reiškinys ir daug jo pavadinimų. Visais atvejais mes kalbame apie praeities restauravimą atmintyje arba (ir) iš dabartyje turimų praeities faktų (vaizduotėje). Kiek (subjektyviai) objektyvios tiesos po tokios restauracijos išlieka? Net nemėginsiu į tai atsakyti, nes atsakyme būtų daugybė kintamųjų ir nežinomųjų. Šis tekstas – tai priminimas apie tai, kaip svarbu visada abejoti net ir tuo, kas atrodo neabejotina.

Turime faktus: lavonas, peilis, pirštų antspaudai. Yra liudytojai ir jų parodymai. Vadovaudamiesi tipiniais, būdingais scenarijais (kaip paprastai būna), sukuriame faktus ir liudytojų parodymus jungiančią istoriją, bet, ar galime būti tikri, kad ji atitinka tikrovę? Kiek liudytojų parodymai yra teisingi, net ir tada, kai liudytojai mano, kad sako tiesą? Ar negalėjo būti kitaip? Tai audros kėlimas lygioje vietoje, sakysite? Istorijos tikrumo pojūtis, realumo, aiškumo jausmas, vidinis įsitikinimas – manau, kad viso to nepakanka tikrovei konstatuoti, tačiau ar turime kitą pasirinkimą? Ne, neturime. Todėl šiuo požiūriu teisė „nemėgsta“ psichologijos, verčiančios abejoti viskuo, teigiančios, kad objektyvios praeities atkurti negalime, kvestionuojančios net laisvą žmogaus valią. Tačiau, nors ne visada mėgstama, psichologija teisei yra naudinga. Psichologija, nors ir nepateikia vienareikšmio atsakymo, pasiūlo daugiau atsakymų variantų ir žadina teisės vaizduotę, o tuo pačiu ir tikimybę priimti teisingesnį sprendimą.

1981 m. atliktas eksperimentas įrodė, kad gebėjimas atspėti, kuri istorija yra tikra, o kuri yra išgalvota, nėra geresnis už atsitiktinį spėjimą. (W. Lance Bennett, Martha S. Feldman. Reconstructing Reality in the Courtroom. 1981)

JAV psichologė Patsy Weber teigia: „Teisme visai nesvarbu, ar liudytojas sako tiesą, svarbu, ar teismas suvokia liudytoją kaip sakantį tiesą. Jeigu teismas mano, kad liudytojas meluoja, tai visiškai neturi reikšmės, ar jis iš tikrųjų sako tiesą, ar ne <...>. Prisiekusieji visais šimtu procentų atvejų <...> visų pirma vadovaujasi emocijomis, o tada tam nuosprendžiui <...> randa kokią nors racionalią priežastį.“ (Memphis Business Journal, 1993–10–25)

Mes lengvai patikime, kai galime gerai įsivaizduoti (šia žinia puikiai naudojasi ir, pavyzdžiui, reklamos specialistai, draudikai). Tačiau aiškus vaizdinys nebūtinai yra tikrovės atspindys. Dar daugiau – vaizdiniams ir išankstiniams įsitikinimams paneigti reikia daugiau įrodymų, negu siekiant juos patvirtinti.

Kiek teisėjas, kurio nepriklausomumą stengiamasi užtikrinti, gali būti nepriklausomas psichologiškai? Pavyzdžiui, tyrimais nustatyta, kad moterys teisėjos griežčiau vertina tos pačios lyties nusikaltėles. (Gregory C. Sisk, Michael Heise, Andrew P. Morriss. Charting the Influences on the Judicial Mind: An Empirical Study of Judicial Reasoning. New York University. Law Review. 1998)

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

El Camino de Santiago – kelionė širdimi. I dalis

Coming back to where you started is not the same as never leaving. Terry Pratchet. A Hat Full of Sky Kažkas yra pasakęs, kad nėra svetimų kraštų, tik keliautojas kartais būna svetimas. Gali būti, kad būtent taip ir yra.