Prisiminiau,
pavasariui įsibėgėjus, ankstyvo rudens ramybę Latvijos pajūryje. Kukliai
apvalaus jubiliejaus dienai išaušus, buvau ten, kur laikas sustoja tarp vasaros
ir rudens.
Mažuose
voratinkliuose jau spindėjo rytinio rūko ašaros, tačiau įdienojus atbėgdavo
vakarykštė vasaros šiluma, kuri, lyg maža mergaitė, žaisdavo su vis švelnėjančiomis
gamtos spalvų paletėmis, ir tik vakaro šešėliams pasirodžius, nedrąsiai, tarsi
nekaltą išdaigą iškrėtusi, nusišypsodavo rudeniui ir bėgdavo namo.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą