Teatras nesivarto žemiškuose taukuose, jis atskiria mūsų inkstus ir kitus organus nuo virš pirminių žmogaus poreikių tenkinimo sklandančios būties ir nuneša pastarąją ten, kur pinigai neegzistuoja, kur užduodami neatsakomi egzistenciniai klausimai, kur nepataikaujama minios auditorijai, kur duonos ir žaidimų ieškoti nederėtų (bent jau pagal protokolą). Taip yra ir nedrįskite su teatralais ginčytis sakydami, kad turėtų būti kitaip, nes jūs nieko nesuprantate. Ir aš tai beveik–visai be ironijos sakau.
Lietuvos nacionalinis (Koks dar gali būti Lietuvos? Tarpvalstybinis? Tarptautinis?) dramos teatras šiandien yra ne Lenino, o Gedimino prospekte, kurio juodasis bazaltas nutįsęs ne kokioje periferijoje, o Lietuvos sostinės širdyje. Todėl šiame teatre sklandantys sovietiniai interjero vaiduokliai negali būti pateisinami jokia lėšų stoka. Jeigu atlaidžiau žiūriu į Kauno Tado Ivanausko muziejaus interjerus sovieticus, tai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre per ilgai užsibuvęs sovietmečio kvapas yra nedovanotinas.
Nesu nepakeliamai slegiančios buities žanro gerbėja, mane erzinančiai nuteikia visokie rypuotojai pamuštais sparneliais, dejuojantys apie tai, kaip šioj žemelėj yra blogai, kaip visokios kaimo krosnys ir žmonių santykiai ant jų skausmingai gelia kiekvieną gyvenimą švęsti norinčią ląstelę. Jeigu į tokį Žemaitės stiliaus pagraudenimų leitmotyvą dar įpinamas liaudies dainų ir visokių posakių elementas, tai iš manęs nieko gero nelaukit. Nebent toji ulioj, bite, ulioj, kadijėle skamba taip retai gerai, kaip tą sugeba daryti Škėmos Garšva.
Atleiskite už mano minčių pasilakstymus, jų tokia prigimtis – lakstyt. Grįžkime į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Spektaklio Dėdė Vania metu niekas graudžiai neūbauja liaudiškų natų tiesiogine prasme, tačiau nykaus pagraudenimo primityvios buities tema man buvo pripilta su kaupu. Į spektaklį ėjau tikėdamasi išvysti truputį daugiau ir mano lūkesčiai nebuvo viršyti. Tai nėra labai gerai ir primena giminės balių, į kurį eini šventai žinodamas, kad ant stalo bus balta mišrainė ir atėjęs supranti, kad neklydai. Žvėriškų akibrokštų ir transformacijų iš klasikos nesitikiu, tačiau į baltą mišrainę juk galima įpjaustyti šviežių obuolių, įtraiškyti česnakų, įberti kmynų. Tai šito nebuvo.
Čechovo man gyvenime užteko tiek, kiek jo vaikystėje buvo Kaštonėje, o Dėdė Vania šiandien yra teatro klasika ne dėl savo turinio, o dėl formos. Kūrinio mintis neturi pagrindinės idėjos, apie kurią, kaip apie saulę, suktųsi kitos, papildomos, planetos, nešančios žiūrovą per skirtingas minčių plotmes ir idėjinius sluoksnius. Visas žavesys čia turi slypėti vaidyboje – gebėjime perteikti kiekvieno personažo asmenybės kontrastą, nes personalijų skirtingumas ir yra šiandieninė šio kūrinio vinis. Išgryninti kiekvieną charakterį taip, kad net spigintų akis, tačiau tuo pačiu išsaugoti asmenybių skirtybių vienovę – štai toji teatro klasika Dėdėje Vanioje. Nereikia ieškoti smegenų alkoholyje išmirkytuose svarstymuose vilties–nevilties ar kita tema. Šis kūrinys smegenų giliai nelesa ir tai visai nėra aktorių kaltė, tačiau ne visi iš jų padarė viską, ką padaryti galėjo.
Nereikia kentėti gyvenimo ir laukti nuo žemiškųjų skausmų išvaduosiančių dausų, kuriose neva galėsite pailsėti. Gyvenimą reikia švęsti čia ir dabar, bet tai tikrai nėra šio kūrinio mintis.
Gruodžio penktąją teatras dovanojo šventines bilietų kainas senjorams. Tai sužinojau tik po spektaklio, kurio metu stebėjausi neproporcinga babyčių gausa auditorijoje. Spektaklio metu piktinausi iš visų įmanomų ir neįmanomų kampų sklindančia seniai užmiršta originalia Nokia melodija. Tik vėliau supratau, kad tai buvo senutės nokijos senjorų, kuriems, pasirodo, nutildyti telefono garsus yra ne mažiau sudėtinga, nei parašyti SMS.
Komentarai
Rašyti komentarą