Prišikta teisėtai

Kaip yra dvi teisingumo rūšys – nerašytasis ir įstatyminis teisingumas, taip yra ir dvi nauda grindžiamos draugystės rūšys: vienos pagrindas – dorybė, kitos – įstatymas.

Aristotelis

Pastaruoju metu vis daugiau situacijų pastebiu (tai nereiškia, kad jos padažnėjo, gal čia tik mano imuninė sistema pavasariop silpnesnė pasidarė), kai teisingumas ir teisėtumas, kaip kokie sumaišyti* vaikai – iš tos pačios šeimos, tačiau vienas į kitą visai nepanašūs.

Jeigu apie teisingumą kalbėtume ne kaip apie teisinę kategoriją, o kaip apie bendražmogišką filosofinį–etinį reiškinį, tai skirtumas tarp teisėtumo ir teisingumo būtų dar ryškesnis.

Kai piktnaudžiavimas savo teisėmis ir teisminio proceso vilkinimas išbėga su vėju palakstyti į laukus, mes stebime kvazi-teisėtus politikų atsakomybės marinimo procesus, kai teisminiai bylų nagrinėjimai yra tęsiami tol, kol visokiausių labai teisėtai veikiančių veikėjų atsakomybė užspringsta savo pačios skrandžio turiniu.

Atskyrę politiką nuo etikos, mes kuriame makiaveliškąją valdžios dvasią, kur tikslas pateisina bet kokias ir visas priemones. Atskyrę teisę nuo moralės, mes laisva valia deklaruojame, kad džentelmenų klubas tėra tik papildomas užklasinės veiklos būrelis, kurį lankyti yra neprivaloma, o neretai – ir neapsimoka. Jeigu moralinių pažadų sulaužymo pasekmė būtų finansinės sankcijos, ne vienas pūstažandis, kuris savo riebiais, lipniais pirščiukais vakarais knibinėja virtus kiaulienos šonkauliukus, net duonos su nuolaida neįpirktų.

Kaip tamsią naktį neieškome juodo arklio, taip ir savo veiksmuose vis dažniau nebeieškome moralumo, tik teisėtumo. Teisėta yra dalintis turtą prie velionio karsto. Ir artimųjų dėl sukiužusio butuko sostinėje išsižadėti gali būti teisėta. Mes galime teisėtai atsisakyti savo žodinio pažado parduoti žemės sklypą, nes visada gali atsirasti tas, kuris pasiūlys daugiau. Mes galime teisėtai paduoti savo motiną į teismą arba išprašyti brolį iš buto, nes svetimas už nuomą dosniau atseikės. Kvietime į vestuves mes teisėtai galime kaulyti pinigų, nes nieko, kas netelpa į vokelį mums nebereikia.

Mes ir prišikti vieni kitiems į širdis galime teisėtai.

Juk jokiame teisės akte nerasime imperatyvo, kuris liepia mums besąlygiškai mylėti kitą taip, kaip save patį. Mes lygiai taip pat teisėtai galime imti mikčioti ir mirksėti antoškos akutėmis, kad šito mums neuždavė ir to iš mūsų nereikalavo. Ir šitaip klausimas ką aš blogo padariau? ilgainiui transformuojasi į klausimą ką aš padariau neteisėto?

O ką tu padarei teisingo? Ką tau reiškia žmogaus ryšys su žmogumi? Ką reiškia moralinis įsipareigojimas, už kurio sulaužymą jokios juridinės sankcijos negresia? Ar pinigai yra vienintelė tavo mainų priemonė? Ar galėtumei nusipirkti 150 gramų artimo šilumos?

Prisiminiau Gulago univermagą** ir tuos nedorėlius dolerius. Prisiminiau ir p. Burgio istoriją***, kur, kaip jau rašiau, teisėto elgesio situacijai įvertinti nepakanka. Prisiminiau ir ką tik iš 15min.lt (galimai teisėtai) išreorganizuotą p. Rimvydą Valatką. Mes tokiais amoraliai teisėtais tapome, tokiais individualistais, tokiais mosikuotojais kodeksais, kad nebežinome, kas kaltas, kai griausmas paršiuką nutrenkia.

Tai kodėl tu toks vienišas esi, žmogau? Galų gale, kam tai yra įdomu?
Jaustis vienišu nėra neteisėta.

*Sumaišyti vaikai – p. Agnės Zuokienės frazė, už kurią ponia buvo garbingai nominuota ir apdainuota garbingoje garbingų Auksinių svogūnų teikimo ceremonijoje.

**Tai buvo tokia muzikos grupė, kurios dauguma, tikriausiai, nepamena, dar didesnė dauguma, tikriausiai, ir negali prisiminti.

***Rūkalės moksleivės ir buvusio gimnazijos direktoriaus istorija pradeda įgauti kažkokį garliavinį mastą, todėl daugiau apie tai neužsiminsiu.