Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Apie virtualią tikrumo iliuziją, nevirtualų svetimumą ir pieną

– Kiek tu turi draugų?
– Tuoj pažiūrėsiu Facebook’e.

Skamba kaip visiškai nevykęs juokelis? Tai realiai nugirsto mažamečių pokalbio fragmentas.

Mes nepainiojame virtualybės su tikrove, pasakysite. Ir pasakykite. Twitter’yje arba Facebook’e, pavyzdžiui. Tada visi žinos. Daugumai tai bus visiškai neįdomu, kaip ir neįdomios jūsų ledais išsiterliojusių pyplių nuotraukos*, neįdomūs jūsų atostogų fotoreportažai iš Šventosios pliažo** arba kitos more awesome vietos, net jei ta vieta yra Maču Pikču. Like paspausti nesudėtinga, tai paspaudžiam, parodom kvazidėmesį, gal bus šiek tiek mažiau nepatogu, kad nepaskambinom, nors žadėjom (dar galim Facebook private message brūkštelti – soriukas, labai užsiėmus, tai nepaskambinau, bet vis tiek tikiu, kad greit susimatysim, ikiukas <3). Perskaitom žinutę, mintyse pasiunčiam jos autorių kur nors į debesis ir atrašom: Labukas. Tai nieko tokio, žinoma, kad susimatysim ;) Gražios dienelės! Kontaktas palaikomas. Kas paneigs, kad bendravome seniai?

Visi patenkinti, visiems dėmesio užtenka. Jeigu pastarojo vis dar trūksta, galime pasikeisti savo profilio nuotrauką, patalpinti įspūdingesnį, paretušuotą, užfiltruotą, prišpakliuotą veidą (labai gerai, jeigu veidelyje įspausta duck face fizionomija). Po prieš dvidešimt metų gyvai matyto klasioko nuotrauka, mintyse pasibaisėję, kaip jis išpurto ir į šonus išsinešė, papostinam: Fantastika, kaip tu išsilaikęs! Kokia jaunystės paslaptis?! Šimtą metų nematytas! Linkėjimai! Prie seniai labai seniai matytos bičiulės nuotraukos prirašome: Gražuoliaaaa! (nerašykite taip niekada, susimildami), o mintyse pagalvojame tai, ko garsiai nepasakysime, nes nepatogu. Melas yra patogu. Ne, ne melas, tai vadinama mandagumu, ar ne? Tai virtuali iliuzija į tikrumą, tikro bičiulių rato, tikro dėmesio iliuzija. Ir visi laimingi, pabendravę tokie, pasilaikinę (beveik pasilabinę). Tik realioje gatvėje prasilenkdami, pastebėjau, sveikintis nebemoka. Nes nepažįstami. Nes pasakyti labas yra ne taip jau paprasta. Niekada nesupratau tų, kurie nesisveikina ir neatsisveikina. Jie tokie nejaukiai nuteikiantys, lyg per prievartą į nežinomą teritoriją išginti žvėriukai.

Kartą dariau eksperimentą savo Facebook paskyroje. Pakeičiau savo gimimo datą į išgalvotą. Sveikino visi kaip pašėlę, net giminaičiai. Artimiausi draugai, bičiuliai ir giminės, žinoma, atvyko ir pasveikino tą tikrąją dieną.

Kiek tikrumo yra mumyse, kiek jo išlikę mūsų gyvenimuose? Ar tikrai žinome, ką galvoja pašnekovas ir, ar tikrai sakome tai, ką galvojame? Gal tai, ką kiti norėtų girdėti? Laisvas yra tas, kurio mintys sutampa su žodžiais. Laisvas yra tas, kuris pats renkasi su kuo bendrauti ir kaip tai daryti.

„<...> turime išsiugdyti dar vieną nelengvą sugebėjimą: išmokti suprasti, kas aplink mus bei mumyse <...> privalo gyventi, o kas – mirti. Mūsų darbas – nustatyti, kiek tam skirta laiko; ir leisti numirti tam, kam metas mirti, o kam lemta gyventi – leisti gyventi.“ Tai puiki ištrauka iš Clarissa Pinkola Estés knygos Bėgančios su vilkais. Šią taisyklę galima pritaikyti mėginant suvaldyti savo pačių susikurtą laiką, renkantis asmenis, su kuriais bendraujame, darbus, kuriuos dirbame. Knygą rekomenduoju visiems. Yra knygų, kurios nėra perskaitomos. Jos yra skaitomos. Minėtoji yra būtent tokia.

Kai ryte apsimiegoję, dar tokie visai šiltutėliai, iš lovos sliūkinate ieškoti kavos ir pastebite, kad nebeliko pieno jai užbalinti, ar pasibelsite su tuščia stikline į kaimyno duris? Koks jūsų kaimyno vardas? O gal geriau (kažkodėl patogiau?) pasidalinti Facebook’e žinia apie ne kaip prasidėjusį rytą? Kartu su tuščio pieno pakelio nuotrauka, žinoma. Tuomet sulauksite dėmesio iliuzijos, o pieno nusipirkti galima ir vakare.

* Vaikų nuotraukų talpinimas socialiniuose tinkluose, su retomis išimtimis, man lieka sveiku protu nesuvokiamu reiškiniu. Džiaugiuosi, kad tuomet, kai buvau maža, nebuvo jokių feisbukų ir dabar mano nuotraukos, kur aš visaip kaip mielai apsiterliojusi ir dar ne visai sąmoninga, yra ten, kur jos ir turi būti.
** Didžiajai daliai ten besilankančiųjų golfas yra geriausia mášina (tvirtapradis skiemuo, todėl dešinysis kirtis ant pirmosios a), geriausios kelnės – treningas (taip, vienaskaita, reikia sakyti, pavyzdžiui, kur mano treningas?), geriausias zagironas prie tamsiam kambariuky už dvim eurų per parą išvirtų sasyskų – šilta vodkė.

Komentarai

  1. O gal į viską reikėtų pasižiūrėti filosofiškiau? Kažkada ir skambinimas telefonu galėjo atrodyti tikro bendravimo iliuzija, o dabar tai jau yra norma. Nori pabendrauti - ne laišką rašai, o skambini telefonu. Taip ir virtualumas neišvengiamai tampa tikrove ir bendravimo suvokimas pakito. Gal feisbukas ir yra dabartinė tikrovė, o ne jos iliuzija? Tikrovė, prie kurios jaunesnioji karta (kurį nežino, kad jei norėdavai pasakyti draugui kažką, turėdavai atsidurti pas jį fiziškai) prisitaikys taip gerai ir jiems bus taip įprasta, kad atrodys nenormalu naudotis kokia tai ateities technologija (tarkim, telepatiniu bendravimu) vietoj feisbuko. Tai bus "netikra".

    AtsakytiPanaikinti
  2. Jūs visiškai teisus. Negaliu prisiminti, kas yra pasakęs, jog šiuolaikinės technologijos yra ir problema, ir jos sprendimo būdas. Neneigiu socialinių tinklų naudos, ji tikrai yra. Norėjau akcentuoti koktų šypsenėlėmis apipintą netikrumą, rėkiančią vienatvę žmogaus, dėmesio trūkumą ir realaus bendravimo ilgesį, kai nebegali į kavinę nuėjęs nepapostinti savo buvimo vietos ir patiekalo nuotraukos feisbukuose. Kalbu apie tai, kad kai kurie vargiai prisimintų bičiulių gimimo dienas be virtualių pranešimų. Kalbu apie brangų laiką ėsdinančius perteklinės informacijos srautus, apie realų susvetimėjimą, kai tik iš socialinio tinklo nuotraukų sužinai, kad seniai matytas grupiokas savaitgalį ilsėjosi prie ežero, kur tu gyveni. Aš labai džiaugiuosi, kad man nereikia siųsti telegramų ir pykinančias penkias valandas žiguliais riedėti iki draugų. Tačiau, kaip ir visur, turime už patogumą susimokėti. Vieniems ta kaina būna per brangi. Apie savaitę gyvenu be Facebook. Kol kas esu laiminga socialinė bomžė :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Smagu, kad paaiškinai plačiau, nes labai jau nuskambėjo iš įrašo, tarsi visi ten esantys yra kažkokie ne tokie, kokie turėtų būti. Arba man tiesiog taip pasijautė :)
    Sutinku dėl perteklinio informacijos kiekio ir pridedu savo pastebėjimą, kad interneto laikais priklausomybė, man regis, yra ne nuo soc medijos, o nuo informacijos. Juk daug kas ir skaito tuos postus iš kavinės. O kam? Nes reikia kažkur nukreipti mąstymą, kuris įgavo hyper greitį.
    Bet įdomiausia man yra kodėl ir kaip kilo mintis atsisakyti Facebook, kad ir savaitei? Ar tai ta situacija, kai restorane atsistoji ir sau pasakai, bet taip, kad visi girdėtų: "Čia valgyti nebeįmanoma" ir demonstratyviai išeini? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už išsakytas mintis. Malonu, kad domitės.
      Galiu būti ir demonstratyvi, kai to reikia, tačiau šis atvejis - tai tik tykus ir apgalvotas daugelį metų aktyviai veikusios paskyros ištrynimas. Aš supratau, kad man to nereikia ir tai gaišina mano brangų laiką. Naujienų srauto informacija dažniausiai niekaip nepraturtina, man įdomią ir (arba) reikalingą informaciją randu ne socialiniuose tinkluose, visokios akcijytės ir nuolaidų kodukai tik Facebook draugams manęs nedomina, kaip ir nedomina kažkokių penkioliktos eilės nuo kisieliaus giminių buitinės nuotraukos, visokios mašenkos ir pašnekesiai.
      Kažkokių ypatingų lomkių nepatyriau, žinoma, meluosiu sakydama, kad rytais prie kavos netrūko sausainio. Bet sausainiai nebūtinai yra sveika.
      Aš net nesakau, kad negrįšiu. Galbūt kažkada Margos paraštės pribręs FB paskyrai, aš pajusiu, kad to reikia. Galbūt verslo sumetimais. Tačiau kaip asmuo, kaip Rūta Survilaitė, ten būti nebenorėjau, nes supratau, kad man to nereikia. Niekada nebuvau highly addicted to Facebook, tačiau sumeluosiu ir pasakydama, kad laiko neatsirado daugiau. O kas daugiau laiko nenorėtų? :) Vietoje postų skaitymo kavinėje, galima išsitraukti knygą, peržvelgti popierinius laikraščius, paskambinti draugui arba tiesiog stebėti aplinką. Taip gimsta mano įrašai paraštėse.

      Panaikinti
  4. Na yra ten gi puikių būdų kaip paslėpti tuos, kurių nenori matyti. Nebūsiu velnio advokatas, tiesiog sakau, kad galima workaroundinti, bet tikrai tai erzina. O šiap žingsnis rimtas. Ir vien dėl to, kad man kilo tokia mintis, kad tai rimtas žingsnis, galima pamatyti kiek feisbukas įaugęs į gyvenimą žmonėms. :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. O kodel negalima tureti FB ir tiesiog juo nesinaudoti? Arba naudotis tik karta per menesi? Pasto dezute (ta metaline) irgi tikrinam tik kartais, bet vis del to tikrinam. Nestovim juk prie jos visa diena. FB'e lygiai taip pat nebutina sedeti nuo ryto iki vakaro. Laukiam sugriztant

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labas, Dariau, malonu tave čia matyti. Gal tu nelauk, kol grįšiu (nors visada malonu, kad yra laukiančių), o su šeima užsuk į Trakus, į svečius? :)
      Norėjau akcentuoti realų bendravimą. Neinu prieš srovę, suprantu, kad neretai socialiniai tinklai yra patogu, tačiau dažniausiai gyvas bendravimas iškeičiamas į virtualų be jokių priežasčių. Aš nežinau, ko yra daugiau, ar to privalumų, ar trūkumų, tačiau šiandien be FB jaučiuosi puikiai.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2015-12-13 00:12

    Sveika Rūta:) Na, pasaulis keičiasi, bet tai nėra blogai. Net nežinau, ar sutinku, kad gyvas bedravimas keičiamas į virtualų... Manau, kad daugeliu atvejų, nesant galimybės perduot žinią virtualiai, bendravimo nebelieka visai... Deja... Keičiasi laikai, gyvenimo tempas, informacijos srautai, keičiasi ir bendravimo priemonės - labai labai seniai pašto karveliai atlikdavo žinutės perdavimo funkciją, dabar - FB ar el-paštas, ar SMS. Laisvė rinktis. Na, bet užtai ir nežinau, ar gavai mano žinutę 09.09... Įdomios, įtraukiančios tavo ,,margos paraštės". Sėkmės ir gražių ateinančių švenčių*** INGA

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labas, Inga. Norėjau simboliškai atrašyti gegužės 28 d., tačiau darbotvarkė jau rėkia, kad tą dieną tokios galimybės neturėsiu.
      Facebook'as - tik viena iš daugelio virtualaus bendravimo galimybių, tai aš šiai dienai renkuosi kitas virtualaus bendravimo priemones. Tavo žinutės, deja, negavau, apgailestauju.
      Ačiū, malonu, kad Tau įdomios mano paraštės.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.