Apie virtualią tikrumo iliuziją, nevirtualų svetimumą ir pieną

– Kiek tu turi draugų?
– Tuoj pažiūrėsiu Facebook’e.

Skamba kaip visiškai nevykęs juokelis? Tai realiai nugirsto mažamečių pokalbio fragmentas.

Mes nepainiojame virtualybės su tikrove, pasakysite. Ir pasakykite. Twitter’yje arba Facebook’e, pavyzdžiui. Tada visi žinos. Daugumai tai bus visiškai neįdomu, kaip ir neįdomios jūsų ledais išsiterliojusių pyplių nuotraukos*, neįdomūs jūsų atostogų fotoreportažai iš Šventosios pliažo** arba kitos more awesome vietos, net jei ta vieta yra Maču Pikču. Like paspausti nesudėtinga, tai paspaudžiam, parodom kvazidėmesį, gal bus šiek tiek mažiau nepatogu, kad nepaskambinom, nors žadėjom (dar galim Facebook private message brūkštelti – soriukas, labai užsiėmus, tai nepaskambinau, bet vis tiek tikiu, kad greit susimatysim, ikiukas <3). Perskaitom žinutę, mintyse pasiunčiam jos autorių kur nors į debesis ir atrašom: Labukas. Tai nieko tokio, žinoma, kad susimatysim ;) Gražios dienelės! Kontaktas palaikomas. Kas paneigs, kad bendravome seniai?

Visi patenkinti, visiems dėmesio užtenka. Jeigu pastarojo vis dar trūksta, galime pasikeisti savo profilio nuotrauką, patalpinti įspūdingesnį, paretušuotą, užfiltruotą, prišpakliuotą veidą (labai gerai, jeigu veidelyje įspausta duck face fizionomija). Po prieš dvidešimt metų gyvai matyto klasioko nuotrauka, mintyse pasibaisėję, kaip jis išpurto ir į šonus išsinešė, papostinam: Fantastika, kaip tu išsilaikęs! Kokia jaunystės paslaptis?! Šimtą metų nematytas! Linkėjimai! Prie seniai labai seniai matytos bičiulės nuotraukos prirašome: Gražuoliaaaa! (nerašykite taip niekada, susimildami), o mintyse pagalvojame tai, ko garsiai nepasakysime, nes nepatogu. Melas yra patogu. Ne, ne melas, tai vadinama mandagumu, ar ne? Tai virtuali iliuzija į tikrumą, tikro bičiulių rato, tikro dėmesio iliuzija. Ir visi laimingi, pabendravę tokie, pasilaikinę (beveik pasilabinę). Tik realioje gatvėje prasilenkdami, pastebėjau, sveikintis nebemoka. Nes nepažįstami. Nes pasakyti labas yra ne taip jau paprasta. Niekada nesupratau tų, kurie nesisveikina ir neatsisveikina. Jie tokie nejaukiai nuteikiantys, lyg per prievartą į nežinomą teritoriją išginti žvėriukai.

Kartą dariau eksperimentą savo Facebook paskyroje. Pakeičiau savo gimimo datą į išgalvotą. Sveikino visi kaip pašėlę, net giminaičiai. Artimiausi draugai, bičiuliai ir giminės, žinoma, atvyko ir pasveikino tą tikrąją dieną.

Kiek tikrumo yra mumyse, kiek jo išlikę mūsų gyvenimuose? Ar tikrai žinome, ką galvoja pašnekovas ir, ar tikrai sakome tai, ką galvojame? Gal tai, ką kiti norėtų girdėti? Laisvas yra tas, kurio mintys sutampa su žodžiais. Laisvas yra tas, kuris pats renkasi su kuo bendrauti ir kaip tai daryti.

„<...> turime išsiugdyti dar vieną nelengvą sugebėjimą: išmokti suprasti, kas aplink mus bei mumyse <...> privalo gyventi, o kas – mirti. Mūsų darbas – nustatyti, kiek tam skirta laiko; ir leisti numirti tam, kam metas mirti, o kam lemta gyventi – leisti gyventi.“ Tai puiki ištrauka iš Clarissa Pinkola Estés knygos Bėgančios su vilkais. Šią taisyklę galima pritaikyti mėginant suvaldyti savo pačių susikurtą laiką, renkantis asmenis, su kuriais bendraujame, darbus, kuriuos dirbame. Knygą rekomenduoju visiems. Yra knygų, kurios nėra perskaitomos. Jos yra skaitomos. Minėtoji yra būtent tokia.

Kai ryte apsimiegoję, dar tokie visai šiltutėliai, iš lovos sliūkinate ieškoti kavos ir pastebite, kad nebeliko pieno jai užbalinti, ar pasibelsite su tuščia stikline į kaimyno duris? Koks jūsų kaimyno vardas? O gal geriau (kažkodėl patogiau?) pasidalinti Facebook’e žinia apie ne kaip prasidėjusį rytą? Kartu su tuščio pieno pakelio nuotrauka, žinoma. Tuomet sulauksite dėmesio iliuzijos, o pieno nusipirkti galima ir vakare.

* Vaikų nuotraukų talpinimas socialiniuose tinkluose, su retomis išimtimis, man lieka sveiku protu nesuvokiamu reiškiniu. Džiaugiuosi, kad tuomet, kai buvau maža, nebuvo jokių feisbukų ir dabar mano nuotraukos, kur aš visaip kaip mielai apsiterliojusi ir dar ne visai sąmoninga, yra ten, kur jos ir turi būti.

** Didžiajai daliai ten besilankančiųjų golfas yra geriausia mášina (tvirtapradis skiemuo, todėl dešinysis kirtis ant pirmosios a), geriausios kelnės – treningas (taip, vienaskaita, reikia sakyti, pavyzdžiui, kur mano treningas?), geriausias zagironas prie tamsiam kambariuky už dvim eurų per parą išvirtų sasyskų – šilta vodkė.