Kelionių fragmentai

„Nuvile tai kad sale sporo mokama, nors nera už ka moket.“

„Pležas tikrai geras, tik kartais muzika nusibosta <...>.“

„Naktimis kaš kas kando (panašiai kaip uodai) <...> vienam kambaryje net gi darė dezinfikaciją.“

„Is kambario buvau ismesta su liemenele ir kelnaitem turejau apsirengti kolidurije. <...> Sudas. Kelione buvo <...>. Kas vaziuosit linkiu sekmes.“

„Pradzioj valgėm po 2 karstus, kol pilvai neuzsiriete. <...> Nuvyle skiestas alkoholis <...>, bet tai iskesti galima.“

„Valgykla kai badaujantiem visi puola <...>. Neteko nei viena vakarą pasipuosti.“

„Cuzinis smirdejo vemalais. Sejfas neveike. Klozetas purvinas. Maistas prastas.“

„Teritorijoje yra du baseinai labai.nedideli todėl jie pilni zmoniu, issimaudyti sudetinga. Papludimys tolokai, apie 400m.“

Tai tik kelios smegenų mėšlungį man sukėlusios fragmentinės ištraukos iš atsiliepimų apie viešbučius, kuriuos galite rasti Novaturo tinklalapyje. Citatos yra as it is, t. y. kalba netaisyta. Juodos avys nesuprato, koks maumas mano klaviatūra naudojasi ir mėgino viską taisyt, tačiau vėliau gailiai sumekenusios nustojo. Pateiktos ištraukos nebūtinai yra susijusios su mano tekstu. Save atpažinusiems: lai Dievas būna jums teisėjas, šis tekstas, kaip ir šis tinklaraštis, nėra skirtas jums.

* * *

Fisterra, Spain 

Sužaloto proto bėdžių tuntai grūdasi prie check–in'o, kiauksėdami aiškina oro uostų darbuotojams, kad jų sunkiagabaritės tašės turi būti laikomos rankiniu bagažu, vėliau pasipiktinę krauna iš savo mantos blokus sausainių gaidelis, glėbius sauskelnių, visokius dešrigalius ir susisukę nuo pasaulio neteisibės palieka savo turtą į alikantes juos išlydėti atvykusiems artimiesiems. (Iš tiesų, artimieji neišlydi, jie tik atveža pleeežintis susiruošusius baibokus, kurie verčiau savo tetą paryčiais iš lovos išvers, bet už taksi paslaugas nemokės net kankinami.)

Iš lėktuvų jie pasipila kaip alkana iš sugriežtinto režimo kolonijos pabėgusių recidyvistų minia. Važiuojantieji autobusais lyg skėriai užtvindo pakelių degalines, šlapimo pūslių turiniu apšlaksto visus išviečių kampus ir pėdina atgal į autobusus damušti sangrijos iš pakiukų. Kantrūs gidai ir kitas specialiai su proto komos ištiktaisiais dirbti apmokytas personalas juos visuomet informuoja, kada yra laikas tuštintis, kada maitintis, kada bus vykstama atlikti grupinio žiūrėjimo į lankytina vietą seanso. Juos net vienus pasiganyti išleidžia. Palikti be priežiūros jie prisiperka matrioškų* (lėlių–kaimiečių, kaip jau rašiau), vėduoklių, statulėlių, magnetukų. Paskui bilietui į lankytiną vietą, kuris neįeina į kelionės kainą, ne visada užtenka. Tai nieko tokio, jug ir taip prisivaikščiojom. Viešbučiuose, kur viskas įskaičiuota, jie mėgina pavalgyti metams į priekį, prisilaka iki 22 valandos, nes vėliau gėrimai tampa ne už dyką. Grįžę namo jie aprauda savo sunkią dalią ir pačias blogiausias turėtas atostogas, o kitą vasarą iš naujo atranda save ankštuose šlapimo baseinuose, nes keli metrai iki natūralaus vandens telkinio jų protams ir kūnams yra per toli. Jie gali septintą kartą važiuoti į Egiptą ir būti nematę ten esančios senosios civilizacijos pėdsakų. Kai kartą vienos moters paklausiau, ar lankėsi Egipto piramidėse, man buvo taip aiškiai paaiškinta, kad iš karto stojo tuščia aiškuma: mes juk ilsėtis važiavom, ne piramidžių žiūrėti.

Kai apie keturis šimtus kilometrų pėsčiomis keliavau po Ispaniją, viskas, ko reikėjo, sutilpo į nedidelę kuprinę – tai rankšluostis, muilas, dar keletas būtiniausių daiktų. Kai su gyvenimo draugu keliaujame automobiliu po Europą, bagažinėje guli keli daiktai, kurių kitiems net vykstant į sodybą savaitgaliui atrodytų mažai. Mes nieko neplanuojame, nerezervuojame, nežinome, kas laukia vakare ir kokią kitą dieną saulė nušvies. Tas nenusakomas atradimo džiaugsmas, vidinis virpulys, kai išvyksti iš savo komforto zonos, tos siauros baibokų nenučiupinėtos gatvelės, tie svetingi vietinių veidai – visa tai netilptų į šūsnis popierių.

Kelionės naikina visas mąstymo ribas, atveria naujas duris, suteikia naujus raktus, supažindina su dar nematytais atspalviais, leidžia išvysti iki tol nesuvoktas alternatyvas, parodo, kad esame be pradžios ir be pabaigos, išmoko tolerancijos ir pakantumo ir daro mus labai turtingais. Todėl visada keliaukite, net tada, kai jums atrodo, kad nekeliaujate. Sapnuokite, kad keliaujate, keliaukite į save, pereikite save ir būkite turtingais.

Praėjusio sekmadienio popietę dėliojau išsibarsčiusias nuotraukas iš daugybės kelionių. Kelias, dar nepublikuotas, atrinkau. Jos visos skirtingos, nesusijusios. Kiekviena su savo istorija.

* Lėlės–kaimietės yra paklausios ir čia, Trakuose, kur dabar gyvenu. Turistams jos daug įdomesnės už faktą, kad Vytautas Didysis buvo abstinentas, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.

Pape, Latvia 

Venice, Italy 

Pape, Latvia 

Venice, Italy 

Pape, Latvia 

Prague, Czech Republic 

Pape, Latvia 

Prague, Czech Republic 

The Cliffs of Moher, Ireland 

Latvia, Pape 

Somewhere in Lithuania 

Roscommon, Ireland 

Grasse, France 

AITANA SAFARI, Spain 

Montblanc, Spain 

Latvia, Pape 

Somewhere in Spain 

The Tagliamento river, Italy 

Somewhere in Latvia 

Venice, Italy 

Somewhere in Lithuania 

Alicante, Spain 

Moscow, Russia 

Roja, Latvia 

Cape Kolka, Latvia 

Cape Kolka, Latvia 

Roja, Latvia 

Somewhere in Spain 

Somewhere in Spain 

Somewhere in Spain