Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kelionių fragmentai

„Nuvile tai kad sale sporo mokama, nors nera už ka moket.“
„Pležas tikrai geras, tik kartais muzika nusibosta <...>.“
„Naktimis kaš kas kando (panašiai kaip uodai) <...> vienam kambaryje net gi darė dezinfikaciją.“
„Is kambario buvau ismesta su liemenele ir kelnaitem turejau apsirengti kolidurije. <...> Sudas. Kelione buvo <...>. Kas vaziuosit linkiu sekmes.“
„Pradzioj valgėm po 2 karstus, kol pilvai neuzsiriete. <...> Nuvyle skiestas alkoholis <...>, bet tai iskesti galima.“
„Valgykla kai badaujantiem visi puola <...>. Neteko nei viena vakarą pasipuosti.“
„Cuzinis smirdejo vemalais. Sejfas neveike. Klozetas purvinas. Maistas prastas.“
„Teritorijoje yra du baseinai labai.nedideli todėl jie pilni zmoniu, issimaudyti sudetinga. Papludimys tolokai, apie 400m.“

Tai tik kelios smegenų mėšlungį man sukėlusios fragmentinės ištraukos iš atsiliepimų apie viešbučius, kuriuos galite rasti Novaturo tinklalapyje. Citatos yra as it is, t. y. kalba netaisyta. Juodos avys nesuprato, koks maumas mano klaviatūra naudojasi ir mėgino viską taisyt, tačiau vėliau gailiai sumekenusios nustojo. Pateiktos ištraukos nebūtinai yra susijusios su mano tekstu. Save atpažinusiems: lai Dievas būna jums teisėjas, šis tekstas, kaip ir šis tinklaraštis, nėra skirtas jums.
* * *

Fisterra, Spain 

Sužaloto proto bėdžių tuntai grūdasi prie check–in'o, kiauksėdami aiškina oro uostų darbuotojams, kad jų sunkiagabaritės tašės turi būti laikomos rankiniu bagažu, vėliau pasipiktinę krauna iš savo mantos blokus sausainių gaidelis, glėbius sauskelnių, visokius dešrigalius ir susisukę nuo pasaulio neteisibės palieka savo turtą į alikantes juos išlydėti atvykusiems artimiesiems. (Iš tiesų, artimieji neišlydi, jie tik atveža pleeežintis susiruošusius baibokus, kurie verčiau savo tetą paryčiais iš lovos išvers, bet už taksi paslaugas nemokės net kankinami.)

Iš lėktuvų jie pasipila kaip alkana iš sugriežtinto režimo kolonijos pabėgusių recidyvistų minia. Važiuojantieji autobusais lyg skėriai užtvindo pakelių degalines, šlapimo pūslių turiniu apšlaksto visus išviečių kampus ir pėdina atgal į autobusus damušti sangrijos iš pakiukų. Kantrūs gidai ir kitas specialiai su proto komos ištiktaisiais dirbti apmokytas personalas juos visuomet informuoja, kada yra laikas tuštintis, kada maitintis, kada bus vykstama atlikti grupinio žiūrėjimo į lankytina vietą seanso. Juos net vienus pasiganyti išleidžia. Palikti be priežiūros jie prisiperka matrioškų* (lėlių–kaimiečių, kaip jau rašiau), vėduoklių, statulėlių, magnetukų. Paskui bilietui į lankytiną vietą, kuris neįeina į kelionės kainą, ne visada užtenka. Tai nieko tokio, jug ir taip prisivaikščiojom. Viešbučiuose, kur viskas įskaičiuota, jie mėgina pavalgyti metams į priekį, prisilaka iki 22 valandos, nes vėliau gėrimai tampa ne už dyką. Grįžę namo jie aprauda savo sunkią dalią ir pačias blogiausias turėtas atostogas, o kitą vasarą iš naujo atranda save ankštuose šlapimo baseinuose, nes keli metrai iki natūralaus vandens telkinio jų protams ir kūnams yra per toli. Jie gali septintą kartą važiuoti į Egiptą ir būti nematę ten esančios senosios civilizacijos pėdsakų. Kai kartą vienos moters paklausiau, ar lankėsi Egipto piramidėse, man buvo taip aiškiai paaiškinta, kad iš karto stojo tuščia aiškuma: mes juk ilsėtis važiavom, ne piramidžių žiūrėti.

Kai apie keturis šimtus kilometrų pėsčiomis keliavau po Ispaniją, viskas, ko reikėjo, sutilpo į nedidelę kuprinę – tai rankšluostis, muilas, dar keletas būtiniausių daiktų. Kai su gyvenimo draugu keliaujame automobiliu po Europą, bagažinėje guli keli daiktai, kurių kitiems net vykstant į sodybą savaitgaliui atrodytų mažai. Mes nieko neplanuojame, nerezervuojame, nežinome, kas laukia vakare ir kokią kitą dieną saulė nušvies. Tas nenusakomas atradimo džiaugsmas, vidinis virpulys, kai išvyksti iš savo komforto zonos, tos siauros baibokų nenučiupinėtos gatvelės, tie svetingi vietinių veidai – visa tai netilptų į šūsnis popierių.

Kelionės naikina visas mąstymo ribas, atveria naujas duris, suteikia naujus raktus, supažindina su dar nematytais atspalviais, leidžia išvysti iki tol nesuvoktas alternatyvas, parodo, kad esame be pradžios ir be pabaigos, išmoko tolerancijos ir pakantumo ir daro mus labai turtingais. Todėl visada keliaukite, net tada, kai jums atrodo, kad nekeliaujate. Sapnuokite, kad keliaujate, keliaukite į save, pereikite save ir būkite turtingais.

Praėjusio sekmadienio popietę dėliojau išsibarsčiusias nuotraukas iš daugybės kelionių. Kelias, dar nepublikuotas, atrinkau. Jos visos skirtingos, nesusijusios. Kiekviena su savo istorija.

* Lėlės–kaimietės yra paklausios ir čia, Trakuose, kur dabar gyvenu. Turistams jos daug įdomesnės už faktą, kad Vytautas Didysis buvo abstinentas, mėgo medžioti ir žaisti šachmatais.

Pape, Latvia 

Venice, Italy 

Pape, Latvia 

Venice, Italy 

Pape, Latvia 

Prague, Czech Republic 

Pape, Latvia 

Prague, Czech Republic 

The Cliffs of Moher, Ireland 

Latvia, Pape 

Somewhere in Lithuania 

Roscommon, Ireland 

Grasse, France 

AITANA SAFARI, Spain 

Montblanc, Spain 

Latvia, Pape 

Somewhere in Spain 

The Tagliamento river, Italy 

Somewhere in Latvia 

Venice, Italy 

Somewhere in Lithuania 

Alicante, Spain 

Moscow, Russia 

Roja, Latvia 

Cape Kolka, Latvia 

Cape Kolka, Latvia 

Roja, Latvia 

Somewhere in Spain 

Somewhere in Spain 

Somewhere in Spain

Komentarai

  1. Atsakymai
    1. Gerbiamoji Ele, aš su pykčiu nedažnai turiu ką nors bendra. Tai tik nepatogi tiesa ir mano rašymo stilius galėjo jums tokį įspūdį sudaryti.

      Panaikinti
  2. Gražios nuotraukos, Rūta :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Giedriau. Praktiškai jau galiu fotkint pigias vestuves su limuzinais, nia? :)

      Panaikinti
  3. Super nuotraukos! Labai gražios idėjos! Matosi, kad labai daug keliaujat. Aš irgi pernai vasarą keliavau po Balkanų šalis. Kelionė buvo super, tačiau blogiausias dalykas tas, kad grįžus radau apvogtus namus... Dabar įsidiegiau signalizaciją, tai galėsiu rudenį ramiai keliauti po pietvakarių Aziją.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke , paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.