Lietuviškos atostogos prie lietuviško ežero ir apie tai, kaip nesigręžioti atgal

Pusė mano rugpjūčio įvyko mediniame namelyje ant ežero kranto. Ten, kur paskutinį kartą buvau prieš dvidešimt metų, ten, kur išmokau plaukti, kur kažkada susirgau vėjaraupiais (Blogger'io autocorrectorius siūlo rašyti šiaurvėjais), kur ne vieną vasarą laksčiau po vaikystės pievas, plaukiau medine valtimi šviežio, dar šilto, pieno, ten, kur daug vaikiškų dalykų nutiko pirmą kartą, kur mano mažos pėdos laksto iki šiol.

Ir ežeras tas pats, ir tas pats beržas, ir stalas mane pažino ir tartum klausė manęs viskas aplinkui, kur taip ilgai aš buvau. Norėjau pulti ginčytis, kad visai nedaug laiko praėjo, kad aš vis dar ta pati maža mergaitė, kuri plovė indus čia, šalia, ežero vandenyje. Bet susiturėjau, nes ginčas su stalu artimiesiems būtų pasirodęs mažų mažiausiai keistas.

Artimieji taip pat jau ne visai tokie ir ne tie. Ir aš jau ne tokia. Ir nendrės ežero jau nebe tokios. Ir liepto ilgojo jau nebėra (jį pasiėmė laikas). Tai, kas buvo, susipynė su tuo, kas yra, ir linksmai nuraibuliavo ežero paviršiumi. Iš tiesų, tai iš visų jėgų mėgino atrodyti linksmai. Iš visų jėgų slėpė, lyg žilą sruogą, minorinį bangų rypavimą. Melancholiškas ilgesio tonas slapstėsi už saulės atspindžių žaismo vandenyje, už žiogelio, iš linksmumo žalio, už jūrų veršiukėlio ir kitų gyvulėlių, kuriuos sunku apsakyti ir apie kuriuos man vaikystės vakarais dainuodavo mane ir gitarą kalbindamas tėtis.

Pamenu, kaip dvyliktoje klasėje rašiau paskutinį lietuvių kalbos diktantą. Mokytoja, žinoma, parinko neatsitiktinį tekstą ir sujaudintu balsu lėtai diktavo klasei apie vaikystės uostą, į kurį gera sugrįžti. Diktavo tarsi paskutinę žinutę, tarsi atsisveikinimo laišką. Tartum palaimino su visais žaislais beišsikraustančius iš vaikystės smėlio dėžės.

Nereikia mintimis nuolat keliauti laiku atgal, grįžti arba dar blogiau – užsibūti. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų močiutės blynais ir braškėmis kvepiantis vaikystės uostas ar kokia nors apleista, niūri ir tundromis apaugusi praeities prieplauka. Nereikia nei gręžiotis, nei nekantriai laukti rytojaus dabartyje. (Kiemo berniukai, girdėjau, jau surengė susirinkimą, kurio metu buvo aptariama, kas žiemą išeis į lauką ir kur iš sniego bus statomas slaptasis bunkeris.) Aš susikroviau į lagaminus praeities žinojimą, kad būčiau stipresnė šiandienoje.

Ir man negaila vasaros, kuri praėjo, nes namai kvepia sodriomis rudens paletėmis degančiais astrais, nes už lango groja žiogų orkestrai, voratinkliuose rytais, kurie prasideda vėliau, pakimba ne praeitis, o auksiniai lašai vandens. Ir ne, aš nelaukiu žiemos, nelaukiu Kalėdų, nes gyvenu ne laukimu, o buvimu. Aš džiaugsiuosi žiema tada, kai ji ištiks.

***

Galėčiau rekomenduoti poilsiavietę Sartai, tačiau nežinau, ar jums patiktų. Jeigu savo poilsio neįsivaizduojate be šešiolikos žvaigždučių viešbučio, be baltomis pirštinėmis mūvinčio aptarnaujančiojo personalo, jeigu į gamtą žiūrite tik pro langą, tuomet ten nevažiuokite (ten net patalynę reikės apsivilkti patiems). 

Ir dar: nameliai yra per arti vienas kito (taip jau stovėjo dar tada, kai poilsiavietė priklausė Rokiškio mašinų gamyklai), todėl, jeigu užsirausite ant kokios vos klibančios bobutės, kuri gyvens gretimame namelyje ir paryčiais šūkaus savo vos nuo žemės įžiūrimam šuniui: Mortute*, ateik, masažiuką padarysiu!, nekaltinkite manęs dėl (ne)rekomendacijos, jokios atsakomybės neprisiimu. Be to, saugokite savo daiktus, kad kanopinių žmogėnų augintiniai jų nesumyžtų.

Vienodos dienos, kad ir kokios malonios, virsta viena diena. Todėl tik tada, jei turite daug gyvenimų (arba bent devynis, kaip mano katinai), vieną galite paskirti ilgam užsibuvimui ant ežero kranto. Tiems, kurie gyvenimą turi vieną, linkiu niekur neužstrigti ir neužsibūti.

* Su šiuo išgalvotu vardu besirimuojantis tikrasis šuns, kuris nėra kaltas dėl savo šeimininkų elgesio, vardas teksto autorei yra žinomas.