Kas yra geras tekstas? Atsakymo nėra, nebuvo ir nebus

Tais rudens vakarais, kai mėtų arbata nuplaunate pavykusius ir nepavykusius dienos darbus, kai už lango tūnančioje spalio tamsoje oranžinius lauko žibintus apgaubia rūkas, kai dar lieka valanda iki panirimo į sapnus, jūs krentate į pūkinius patalus ir atsiverčiate Kroatijos konstituciją. Skaitiniams prieš miegą. Dėl bendro išprusimo, kaip daugelis dabar sako. Arba dėl asmeninio domėjimosi. Arba ir dėl vieno, ir dėl kito.

Žiemomis, kai vakarai būna dėkingai ilgi įsisupimui į vilnonį pledą, šalia menamo arba realaus malkų pleškėjimo židinyje atsiverčiate Dekameroną ir maloninate sielą šlakeliu keturioliktojo amžiaus itališkosios literatūros. Pavasariais keliatės daug anksčiau už mirtinguosius, kartu su tais, kurie čirškauja už lango saulę sveikindami, lengvai paskaitote Remarką su balta kava ir patyliukais imate svajoti apie vasaras hamake su kalnu pamirštos ir dar neskaitytos klasikos. Jūs puikiai pamenate tas iki aušros trunkančias naktis su prožektoriais po antklode, kada kartu su pakeliu sausainių per naktį sukrimsdavote Rugiuose prie bedugnės. Ir tai juk buvo tik pradžių pradžia, kuri kartu su paaugliškais spuogais nusinešė ne tik Selindžerį, bet ir Džeką Keruaką. Pradžių pradžia į tekstus, kurie jus nuolat kuria, perkuria, perminko jūsų mintis, maitina kūno sielą. Ir net tada, kai laikas tampa brangesniu už skaitymą (taip nutinka, deja), ant jūsų lovos stalelio šildosi nugarėles Pantagriuelis, Don Kichotas, jaukiai guli Aristotelio, Spinozos, Stendalio, Dantės darbai. Ir dar daug kitų, begalė kitų tekstų laukia knygų lentynose, ant darbo stalo, prie lovos staliuko, rankinėse, ant palangių, automobiliuose.

O gal jūs esate tas, kuris nesuprantate apie kokius prožikus (dar būdavo tokių, kuriuos reikėdavo vis ranka pumpuoti, kad degtų ir man tokį teko nemalonumas turėti) po kaldra aš čia šneku? Gal jūs tas tuščiaviduris, vienas iš daugiau kaip šimto milijonų, bestumdantis Candy Crush Saga saldainukus (su dešimtais Windows tų saldainių gausite automatiškai, be atsiklausimo, bent jau tuo atveju, jeigu atnaujinsite ankstesnę OS)? Tai čia jūs skaitote ir komentuojate jau penkiolika metų numeriu vienas save vadinančiame naujienų portale skelbiamus straipsnius apie tai, kaip pupa ir uoga susprogdino seksualumo bombą pajūryje? Tekstai apie JAV centrinio banko sprendimą nedidinti bazinės palūkanų normos praslysta pro akis, nes net teksto pavadinimas yra too tough for you? Kažkokio keisto atsitiktinumo dėka skaitote šį tekstą ir nesuprantate? Tai niekis, nesigilinkite, nesiskaudinkite galvyčių. Jūsų laikas yra vertas mažiau negu supuvęs senos dviejų galų trobos stogo grebėstas. Su jumis yra labai paprasta susitarti, nes tartis nereikia. Jūs priklausote svajonių elektorato sluoksniui, nes viskas, kas jus tenkina – tai šviežas smėliukas smėlio dėžėje ir nauji spalvoti kastuvėliai, kibirėliai ir grėbliukai.

Jiems duoda akcijinės šlapiankės iš kiaulių odelių emulsijos, suteikia žaidimukų ir jie jau lekuoja prie balsadėžių prašydami dar duonos ir dar žaidimų. Ir taip viskas daug paprasčeu. Juk taip paprasta ir patogu dalintis sūrį, kai tave mato tie, kurie neturi net primityvaus gebėjimo spręsti, kurie kaip smygolai tik patamsiuose žalią žuvį ėda. Kas? Koks teisėjos sūnus galimai nupypino iš mūsų daugiau kaip 150 ha žemės? Kieno žemės? Iš ko? Kaip tai susiję su akiračiu, siauresniu už pačią siauriausią mažo Italijos kaimelio akligatvį?

Čia kažkokia neįdomi tema. Bet pamėginkite morkas ir silkę pabranginti Kalvarijų turguje. Pamėginkite parašyti, kad iš visiems jiems žinomos didžiakrūtės atėmė pirmagimį Norvegijoje. Dar galima paminėti violetinę kaldrutę, žemės, kur lietuviškas dar teka kraujas širdy motulės Lietuvos, atidavimą į užsienius išsivežtinai, tik pamėginkite! Ir stos prieš jus armija užtrolintų zombių, nepasiruošusių dalintis savo smėlio dėže su pabėgėliais.

Jeigu aš turėčiau galimybę atimti iš visų šlapiankinių teisę balsuoti bet kokiuose rinkimuose, jeigu galėčiau uždrausti tiems buterbrodiniams dvasios elgetoms rašinėti komentarus po visais ir bet kokiais tekstais internetuose, jeigu galėčiau atimti visus pieštukus ir kitas rašymo priemones iš kokiai nors etikos komisijai račtus beračinėjančiųjų, jeigu galėčiau išvežti juos į priverstinio knygų skaitymo lagerius, aš to niekada nepadaryčiau, nes myliu demokratiją su visomis jos pasekmėmis ir trūkumais. Nes kol kas nesugalvojome nieko geriau. Visi esame lygūs ir dėl to aš labai džiaugiuosi, nepaisant to, kad balsuoti gali ir visokių farų herojai.

Kas yra geras tekstas?

Labai nevykusį klausimą užduodu. Nevykusį todėl, kad atsakymo į jį nėra, nebuvo ir nebus. Jeigu mes galime sutarti dėl to, kas apskritai yra vadinama tekstu, tai dėl sąvokos geras mes nesutarsime niekada, nes vieniems geras gali reikšti ir keturiasdešimtmetį sūnų, kuris vis dar gyvena su mama, kuris užgeria retai ir kuris tik kartais muša motiną (kai ši rytais alaus neparneša, nes dar pensijos negavo).

Sugrįžkime prie pirmojo klausimo dėmens – teksto. Kas yra tekstas? Tai loginiais ryšiais sujungtų sakinių visuma. Tačiau parodykite man tą, kuris rašydamas paiso konjunkcijos, disjunkcijos dėsnių, kuris vengia loginių klaidų, tokių kaip, pavyzdžiui, idem per idem? Sviestas yra sviestuotas – niekinis sakinys. Jeigu A yra lygu B, o B yra lygu C, tai A yra lygu C. Ką tokiu tekstu mes pasakome? Kad citrina yra geltona, o geltona yra spalva, todėl citrina yra spalvota?

Tekstas yra idėjų perkėlimas į žodžius. Ir visai nebūtina, kad tokius žodžius sudarantys sakiniai būtų nepriekaištingai logiški. Svarbiausia, kad perskaityti sakiniai turėtų vertę. Pramoginiai, popsiniai tekstai nėra jokia išimtis ir juos skaityti gali būti vienas malonumas, jeigu rašantysis žino, ką daro ir tai daro užtikrintai gerai. Galime nusispjauti į logiką, vožti skaitytojams į jų emocinius paširdžius ir tekstu sukelti ūžiančią bangą, kaip tai puikiai daro gyvasis heito stilistikos karalius Lietuvoje Andrius Užkalnis. Nekęskite teksto, nekęskite jo autoriaus ir pastarasis džiaugsis pavykusiu tekstu.

Lieku prie atviro klausimo – tai kas tas geras tekstas? Pramoginiam turiniui logika nėra būtina. Tokiais tekstais yra siekiama sukelti emociją. Todėl čia svarbu turinio forma. Ir priešingai – mokslinei, šviečiamajai literatūrai turinys ir logika yra būtinoji sąlyga. Forma čia tampa ne tokia svarbi. Galėtume pamanyti, kad geras tekstas yra tas, kuris pritraukia minias skaitytojų. Tačiau vėlgi – mokslinei literatūrai, ypač specialiajai, tai nėra aktualu.

Tekstas turi ne tik turinį ir formą. Tekstuose turi būti paslėptas ir nematomas žaidėjas (krepšinyje tai vadinama šeštuoju žaidėju) – virš turinio ir formos sklandanti dvasia, kuri kala su byta per galva ir muša reitingus. Nebūtinai auditorijos gausos.

Ką jūs skaitote vakarais prieš miegą? Ar jūs renkatės tekstą ar tekstas renkasi jus? Tuščiai naršote naujienų portaluose ar užmiegate kartu su Platono mintimis? Kaip išnaudojate savo laiką ir kiek jis jums yra brangus?

Tekstas gali nužudyti. Bent jau jūsų laiką (iš esmės, tai yra tas pats, sutikite). Tekstas gali kurti.

It’s all about where you choose to spend your time.

You get what you focus on.