Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Paštas – priverstinė teleportacija į gazirofkės laikus


Jeigu savo skyriuose jie pasistatytų gazirofkių aparatus, jeigu pradėtų klientus vaišinti pilstomomis pomidorų sultimis (kur visi tuo pačiu numirkytu ir sulankstytu aliuminiu šaukšteliu įsideda druskos pagal skonį), jeigu pradėtų groti iki šiol Maskvos metro skambantys maršai, tai nebūtų blogiau. Ne todėl, kad blogiau būti jau nebegali. Todėl, kad jie nežino, kaip padaryti dar blogiau, nes jeigu žinotų, tai būtinai padarytų.

Galėčiau kokiam priekvaišai suteikti įgaliojimą, kad paimtų mano siuntas iš pašto, bet jis gali jas nudaigoti, kaip ir nepavykusį savo gyvenimą. Normalūs žmonės priekvaišoms įgaliojimų nesuteikia, todėl aš, kaip ir jūs, tiesiog einu ir iškenčiu paštą, kai atsiranda neišvengiamas reikalas.

Toks paštas, koks yra dabar (ir buvo per amžius), nutinka todėl ir tada, kai popierių tvarkymo sistema, celiulioze aptraukusi paskutines sveiko proto apraiškas, ima veikti pati savaime ir biurokratizmas tampa vienu atskiru kūnu. Taip nutinka ir tada, kai naujų ir niekam nenaudingų ataskaitų ir taisyklių kūrimas tampa neišraunamu įpročiu, kai net viena vargana mintelė į galvą nebešauna, kad vietoje to būtų galima tiesiog paimti ir pagaliau optimizuoti procesų efektyvumą (trumpinti klientų aptarnavimo laiką, pavyzdžiui). Išskyrus pašto klientus (ir tai ne visus), efektyvumo, operatyvumo paštui nereikia. Vadinasi, ir nebus.

Nuo sovietmečio užsilikusios ir prie langelių vėpsančios atplaišos tingiai papirsčiodamos atsėdi savo lėtai slenkančias darbo valandas. Jaunesni darbuotojai ir toliau tarp jų kukliai mindžikuos, nes kažką keisti ir tobulinti nėra numatyta SISTEMOJE. Ir viskas. Paprasta. Galų gale, jų darbo užmokestis nuo to nepriklauso. Tai kam judinti smegenis? Ištins paskui dar netyčia.

Sausio antrąją, nesusitvarkęs su nauja valiuta, paštas toliau išlieka paštu. Man pasiteiravus, ar daugiau siuntų mano vardu nėra, moterytė, lyg kokį nuobodų skaitalą prie atšalusios arbatos pasiėmusi, vartė storą ranka prikeverzotą sąsiuvinį. Lapas po lapo. Nervas po nervo. Pasiklausiau be entuziazmo, ar nebūtų greičiau viską bent į Word susivesti ir, pasinaudojus CTRL + F funkcija, paiešką atlikti akimirksniu. Ne, supraskite, taip negalima. Taip pas juos nebūna. Neregistruotoji korespondencija nėra suvedama į sistemą. Taip nenumatyta pagal jų vidaus taisykles, taip nenumato sistema. Todėl jie vargsta, keverzoja ir vienu tuo sąsiuviniu dalinasi. Oh, Jesus Christ! Gal bent šitų tegu paplatina savo skyriuose, dovanoju nemokamai:


Sistemoje, spėju, tokia situacija taip pat nenumatyta. Kantrybės besilankantiems. Stovint eilėje ir kenčiant paštą, galima spoksoti į knygelės Maša ir lokys viršelį, pavyzdžiui.

Komentarai

  1. Lietuvoj paštas dar pakenčiamas... Teko siųst siuntinuką į Čilę tai ten jei registruotas - duoda tik į rankas ir tik žmogaus namuose, tad jokių lapelių ar kitų pranešimų nepalieka ir jei tavęs jų darbo metu nėra namuose - siunta po 4 ar 5 karto grįžta siuntėjui. O jei tu nė nežinai, kad kažkas kažką siuntė?
    Lietuvoj paštas irgi gali veikti kokybiškai ir gerai, bet yra viena sąlyga, tai turi būti ne miestas. Kol kas teko susidurti su 3 paštais Vilniuje ir 2 paštais kaimuose. Vilniuje tik vieno pašto darbą galėjau vertinti bent jau į teigiamą pusę, o kaimuose neturių jokių priekaištų, nebent jų darbo laiką, bet tai galioja tik kai nori ką nors išsiųsti.
    Bendrai paėmus tai paštas per daug ne savo darbų turi: mokesčių surinkimas, valiutos keitimas, Western Union (o kiek problemų tai kelia...), tuo tarpu pagrindinei veiklai - korespondencijai - laiko lieka vis mažiau ir mažiau, ypač kai taip naikina darbuotojus ir pačius paštus. Dirbti pašte tikrai ne pasaka, tačiau tai tikrai ne priežastis išsilieti ant priverstinio kliento (teko patirti tai Vilniaus vienam iš paštų)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Bet pašto siuntų paieška tikrai naudingas dalykas. Nors paštu naudojasi vis mažiau žmonių, bet tai reikalinga. Taip pat atsiranda vis naujos paslaugos ir funkcijos.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas.
<...>
4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų.
<...>
<...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“
KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka
Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?

Kai skaitymas ir mąstymas nesutampa

Priklausau skaičiusiųjų po antklode su prožektoriumi klubui. Tie, kurie šitaip skaitė, supras apie ką aš, nes jie taip pat yra šio nykstančio klubo nariai. Maždaug vienuoliktaisiais mano gyvenimo metais intensyviai prasidėję aiškinimai suaugėliams, kad jau esu pakankamai sąmoninga pati spręsti savo dienotvarkės klausimus, baigdavosi triuškinama nesėkme, todėl knygų skaitymą iki paryčių turėjau dangstyti antklodėmis. Iš pradžių, kai dar tik mokiausi tokio knygų skaitymo būdo meno, mane išduodavo trupiniai lovoje, nes, sutikite, vienas kitas sausainis dar niekam nesumažino skaitymo malonumo.

Akmeninė raudonos žemės šalis

Penktą kartą į Kroatiją vykti nebesinori. Sąlygos gulėjimui ten puikios, karštas oras garantuotas, tačiau nesu pasyvaus vartymosi pajūryje mėgėja, jeigu tai užsitęsia per ilgai. Apsilankius garsiajame Plitvicos ežerų nacionaliniame parke, paslampinėjus po jūros pakrantės miestelių muziejukus, belieka tik kepintis ant akmenų. Vakarop, kai karštis atslūgsta, galima nardyti siauromis akmeninėmis gatvelėmis tarp akmeninių namų. Tai akmenų šalis. Raudonų plytų spalvos žemės lopinėliai ir baltai pilkšvi akmenys kuria neįprastų spalvų ir formų kraštovaizdį. Tačiau akys prie visko greitai pripranta ir Adrijos jūros krantu bevingiuojantis kelias, laikomas vienu gražiausiu pasaulyje kelionių maršrutu, tampa įprastas.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.