Neišvengiamai jau atėjusių, ateinančių ir ateisiančių plikų lapkričių minorai sielą pripildo beveidės tuštumos, kurios gėlai nusakyti pritrūksta žodžių. Ją gali tik išjausti. Apmirusi, bedvasė ir lyg asfaltas plika gamta abejingai neguodžia tuštumose, vėjuose ir lietuose besiblaškančios karštos širdies. Negailestingiems rudens šuorams bejėgiškai atsidavę apsinuoginę ir apmirę medžiai nekviečia į savo paunksmę ir nežada paguodos. Neišbuvę neskubriai laiko tėkmei skirtos gamtos duotybės, mintimis gyvename ateitimi, laukdami, kol atgrasi ir nuo savęs į juodžiausius sielos slėpinius genanti būtis užleis vietą didžiąsias metų šventes menančiam stebuklingam šarmos spingsėjimui ir tyram sniego baltumui. Kalėdų varpų skambesio aidui išblėsus, godojame apie šiltesnius saulės spindulėlius ir sniego tirpsme valiūkiškai mėlynuojančias gležnutėles žibuokles – visą kūną kandžiojusių speigų pabaigos pranašes. Gyvybė paplūsta išdykėliškais upokšniais, kurių spingsėjimas saulėje širdyje virsta jaudulį keliančiais drugiais. It kūdikis krykštaujanti gamta ilgainiui sąmonėje įkyriai mena vasaros laukimą. Prisikėlimo šventei pasibaigus, čiurlenantis pavasario vanduo suteka į vasaros laukimo šulinius, apgaubtus vešlia, neperbrendama žaluma. Išdykėliškumą keičia liekna, jaudinanti vasaros jaunystė, gundanti kūną virpinančiais čiulbesiais, galvą svaiginančiais kvapais, gosliais laukiniais šokiais ir nuogas blauzdas kutenančia vis aukštėjančia žole, pirmųjų rudens aromatų dvelksmui pakibus ore, virstančia aukštomis šlaunis glamonėjančiomis smilgomis. Vasaros kulminacija nenumaldomai perauga į siautulingą brandos šventovę – spalvingą vasaros šėlsmo derliaus šventę. Kandi prinokusią slyvą ir varva per lūpas metų derliaus syvai, ir švelniai nubėga per smakrą, užburia spalvomis, panardina geidulystės kvapų pataluose, kurie, vėl neišvengiamai atėjus lapkričiui, virsta sodria prisiminimų jūra.
Tu man suteikei ramybės dovaną, išmokei išlaukti, išjausti net ir tuos lapkričius, brandžiai išbūti gėlose liūdesio elegijose, jas priimti kaip neišvengiamą duotybę, priimti buvimą čia ir dabar, nes pavasariai dar vėlei ateis, kol viskas galiausiai baigsis. Tam, kad prasidėtų. Tik tai jau nebebūsiu aš ir tai jau nebebūsi Tu. Vieną dieną viskas nuguls išnykimo užmarštyje, todėl krištolinis liūdesys instinktyviai skatina būti čia, pačioje dabarties širdyje.
Tu pažadinai manyje Moterį, savo kibiais ir tiriančiais pirštais tarsi karštas vaškas drebindamas visas jusles, skandindamas glamonių malonėse, užliedamas bekraščių aistrų potvyniais, pagarbiai, tačiau tvirtai, laikydamas dėmesingame glėbyje, kai kartu nugarmėdavome į pragariškai deginančių geidulių sūkurius ir vėl keldavome save. Tu išlaisvinai mano norą būti, praverti lūpas ir godžiai gerti akimirkos aksomą.
Tu išmokei mane įžvelgti grožį tyrame netobulume, nepastovume, neišbaigtose kintančiose formose ir jų įtrūkimuose. Vienas suklijuotas indas yra vertas dešimties naujų. Man nebereikia nugludintų paviršių, priimu Tavo ir savo randus kaip gyvenimo tėkmės išraišką.
Tu parodei, kad visų svajonių išsipildymas – didžiausias prakeiksmas. Nesuvaldytume keturių metų laikų antplūdžio iš karto. Medus apkarsta, kai jį imi semti rieškučiomis ir nustoji gyventi aistra, šokti su ugnimi, nardyti svajonių išsipildymo vandenynuose.
Tu pasakei, kad kiekviena nesėkmė – nuostabi patirtis. Kūrei vidinės laisvės būseną. Ir išėjai, kad vėl pavirstum svajone. Vyro, kurio nesutikau, vaizdiniu. Tačiau palikai man poeziją.
Komentarai
Rašyti komentarą