Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Neleiskite visoms svajonėms išsipildyti. Dedikacija artėjančiai Valentino dienai

Neišvengiamai jau atėjusių, ateinančių ir ateisiančių plikų lapkričių minorai sielą pripildo beveidės tuštumos, kurios gėlai nusakyti pritrūksta žodžių. Ją gali tik išjausti. Apmirusi, bedvasė ir lyg asfaltas plika gamta abejingai neguodžia tuštumose, vėjuose ir lietuose besiblaškančios karštos širdies. Negailestingiems rudens šuorams bejėgiškai atsidavę apsinuoginę ir apmirę medžiai nekviečia į savo paunksmę ir nežada paguodos. Neišbuvę neskubriai laiko tėkmei skirtos gamtos duotybės, mintimis gyvename ateitimi, laukdami, kol atgrasi ir nuo savęs į juodžiausius sielos slėpinius genanti būtis užleis vietą didžiąsias metų šventes menančiam stebuklingam šarmos spingsėjimui ir tyram sniego baltumui. Kalėdų varpų skambesio aidui išblėsus, godojame apie šiltesnius saulės spindulėlius ir sniego tirpsme valiūkiškai mėlynuojančias gležnutėles žibuokles – visą kūną kandžiojusių speigų pabaigos pranašes. Gyvybė paplūsta išdykėliškais upokšniais, kurių spingsėjimas saulėje širdyje virsta jaudulį keliančiais drugiais. It kūdikis krykštaujanti gamta ilgainiui sąmonėje įkyriai mena vasaros laukimą. Prisikėlimo šventei pasibaigus, čiurlenantis pavasario vanduo suteka į vasaros laukimo šulinius, apgaubtus vešlia, neperbrendama žaluma. Išdykėliškumą keičia liekna, jaudinanti vasaros jaunystė, gundanti kūną virpinančiais čiulbesiais, galvą svaiginančiais kvapais, gosliais laukiniais šokiais ir nuogas blauzdas kutenančia vis aukštėjančia žole, pirmųjų rudens aromatų dvelksmui pakibus ore, virstančia aukštomis šlaunis glamonėjančiomis smilgomis. Vasaros kulminacija nenumaldomai perauga į siautulingą brandos šventovę – spalvingą vasaros šėlsmo derliaus šventę. Kandi prinokusią slyvą ir varva per lūpas metų derliaus syvai, ir švelniai nubėga per smakrą, užburia spalvomis, panardina geidulystės kvapų pataluose, kurie, vėl neišvengiamai atėjus lapkričiui, virsta sodria prisiminimų jūra.

Tu man suteikei ramybės dovaną, išmokei išlaukti, išjausti net ir tuos lapkričius, brandžiai išbūti gėlose liūdesio elegijose, jas priimti kaip neišvengiamą duotybę, priimti buvimą čia ir dabar, nes pavasariai dar vėlei ateis, kol viskas galiausiai baigsis. Tam, kad prasidėtų. Tik tai jau nebebūsiu aš ir tai jau nebebūsi Tu. Vieną dieną viskas nuguls išnykimo užmarštyje, todėl krištolinis liūdesys instinktyviai skatina būti čia, pačioje dabarties širdyje.

Tu pažadinai manyje Moterį, savo kibiais ir tiriančiais pirštais tarsi karštas vaškas drebindamas visas jusles, skandindamas glamonių malonėse, užliedamas bekraščių aistrų potvyniais, pagarbiai, tačiau tvirtai, laikydamas dėmesingame glėbyje, kai kartu nugarmėdavome į pragariškai deginančių geidulių sūkurius ir vėl keldavome save. Tu išlaisvinai mano norą būti, praverti lūpas ir godžiai gerti akimirkos aksomą.

Tu išmokei mane įžvelgti grožį tyrame netobulume, nepastovume, neišbaigtose kintančiose formose ir jų įtrūkimuose. Vienas suklijuotas indas yra vertas dešimties naujų. Man nebereikia nugludintų paviršių, priimu Tavo ir savo randus kaip gyvenimo tėkmės išraišką.

Tu parodei, kad visų svajonių išsipildymas – didžiausias prakeiksmas. Nesuvaldytume keturių metų laikų antplūdžio iš karto. Medus apkarsta, kai jį imi semti rieškučiomis ir nustoji gyventi aistra, šokti su ugnimi, nardyti svajonių išsipildymo vandenynuose.

Tu pasakei, kad kiekviena nesėkmė – nuostabi patirtis. Kūrei vidinės laisvės būseną. Ir išėjai, kad vėl pavirstum svajone. Vyro, kurio nesutikau, vaizdiniu. Tačiau palikai man poeziją.

Komentarai

Kiti populiarūs įrašai:

Rankpinigiai, avansas, užstatas – išsiaiškinkime skirtumus

Civilinių teisinių santykių subjektai, dalyvaudami sutartiniuose teisiniuose santykiuose, neretai painioja juridines rankpinigių ir avanso sąvokas. Klaidingas rankpinigių ir avanso traktavimas dažniausiai pasitaiko kasdieninio pobūdžio sutartyse, sudaromose tarp fizinių asmenų, kurie nėra profesionalūs civilinės apyvartos dalyviai ir neturi specialiųjų teisinių žinių. Rūpestingi ir apdairūs sutartinių teisinių santykių dalyviai, siekdami, kad sudaroma sutartis atspindėtų tikruosius jų ketinimus ir valią, turi tinkamai suvokti sudaromos sutarties turinį. Tai leis išvengti netikėtų juridinių pasekmių.

Visi vyrai – kiaulės, mano vaikas yra pats geriausias ir aš neturiu nieko, kuo galėčiau apsirengti

Visoms lytiniu būdu nepatenkintoms nuokrušoms, dejuojančioms, kad visi vyrai yra kiaulės , aš mėgstu su neslepiamu džiugesiu atsakyti, kad esu mačiusi tik kiaulę–vorą. Tas padaras, beje, buvo animacinis. Kiaulių–vyrų mačiusi nesu ir apie juos nieko nežinau. Esu susidūrusi su vyrais, dėvinčiais prasmirdusias kojines, žinau neištikimų vyrų, pažįstu visokiausių vyrų, tačiau apie vyrą–kiaulę, kaip ir apie minotaurą, sklando tik gandai. Galiausiai aš supratau, kad kiaulė–vyras yra kompleksuotų, mažaverčių moteryčių galvytėse egzistuojantis ir dėl visko kaltas baubas. Tiesą sakant, tai net ne baubas, o mažytis nuo darbų ir kasdienybės nusivaręs baubelis, kuris, vakarais srėbdamas savo įmitusios pačios paruoštus barščius, svajoja apie vyšnią su grietinėle ant stangrios nepažįstamosios krūties. Todėl jis tiki prisikėlimu iš mirusiųjų ir meldžia Dievą būti jam gailestingesniu pomirtiniame gyvenime.

Dvidešimt savybių, kurias reikia išnaikinti

Kalendoriniams metams baigiantis, labai populiaru sudarinėti visokius pasižadėjimų ir išsižadėjimų sąrašus apie tai, kaip pradėsime sportuoti nuo Naujų, kaip daugiau nebesielgsime ir kokie geri būsime. Gruodį prasideda kandidatų kėlimo į blogiausiųjų ir geriausiųjų nominacijas kampanijos, viskas suskaičiuojama, apibendrinama ir vėl sukuriamas senas Naujųjų scenarijus. Gyvenimas vyksta šiandien ir dabar, ne vakar, ne rytoj. Tai yra tiesa, senesnė už žmoniją, tačiau, jeigu pageidaujate, galite pasilikti įstrigę vakar dienoje arba laukti rytojaus, kuris neateis. Aš erdviau pagyvensiu šiandien. Ir mažiau bus tų, kurie kaitina mano nervų ląsteles.

Antrasis giminių skambutis

„Alio, a Rūtytė? Rūtyte, vaikeli, čia tu? Jėzau Marija, palauk, vaikeli. Antanėl! Antanai! Ar biesas tave trobon čia dabar atnešė?! Patylink, nedegink elektros, taigi miestan prisiskambinau, su Rūtyte kalbu! Alio, alio, ar tu čia, vaikeli? Teta Valytė čia, ar gerai girdi? Kaip gi tu, vaikeli, laikaisi? Mes vis apie tave čia pasišnekam, prisimenam. Girdžiu, girdžiu ir aš tave, Rūtyte, abi ausis ištempus. Antanas mano, aš tau pasakysiu, visai pablūdo senis. Žilė galvon – velnias uodegon, ne kitaip. Kiauras dienas tą savo VEFą pasiėmęs naujas stotis gaudo, elektrą gadina. Kad vėjo subinėje nebėra, tai sėdėtų pečių apsižergęs, bet ne, kožną dieną ramybės neduoda. Ot laikų sulaukiau, vaikeli, akys jau į aną svietą dairosi, o ramybės tai nematyt. Aš, Rūtyt, tokiu vienu reikalu skambinu. Kaimynų vaikis bėdavojos, kad Onos dokumentų tau persiųst per kažkokius internetus negali. Sako atjungė gal. Gal gėjai ten kažkokie? Girdėjau, kad neramu ir pas jus mieste, šeimas griauna, gyvent ramiai žmonė...

Teisėto elgesio džentelmenų klube nepakanka

„1. Gimnazijos moksleiviai laisvanoriškai priima <...> šiomis taisyklėmis <...> nustatytas pareigas. <...> 4. Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. <...> <...> niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją.“ KTU gimnazijos Moksleivių taisyklių ištrauka Retas kuris negirdėjo neseniai įvykusio incidento KTU gimnazijoje. Moksleivė, pažeidusi Gimnazijos moksleivių taisykles, Gimnazijos nepaliko. Moraliniai švietimo įstaigos imperatyvai buvo kvestionuojami remiantis juridine argumentacija. Ar moralė visada gali išlaikyti teisės egzaminą? Ar teisė visada turi atitikti moralę? Jeigu atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami, tuomet kyla trečiasis – kieno normos yra viršesnės įstatymo ir moralės normų kolizijos atveju? O gal tokia kolizija teisinėje valstybėje yra negalima?