Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet – gegužės antroje pusėje iš pienėmis pražydusių patvorių ir sužaliavusių pakrūmių išlenda už uodus įkyresnieji. Jie ima lesti jums smegenis ir lįst į akis su vienu ir tuo pačiu klausimu: tai ar jau atidarei maudymosi sezoną?
Kaip visada, šis klausimas užduodamas vienu iš dviejų būdų: klausiantysis klausia su akivaizdžia pranašumo gaidele (supraskit, kad jis šiemet jau spėjo išsimaudyti atvirame vandens telkinyje ir piktdžiugiškai viliasi, kad jūs to dar nepadarėte) arba klausimas užduodamas taip, tarsi įlindimas į kokį nors ežerą, upę ar balą yra prioritetinė dienos aktualija, svarbesnė už orus, klimato kaitą, daržovių kainas, žaliavalgystę arba MG Baltic santykiavimus su politikais.
Iškilmingai ir viešai pareiškiu, kad maudymosi sezonas yra atidarytas. Kaip jau rašė delfiai, nekuklūs vilniečiai nutūpė visas laisvas pakrantes. Kuklieji, marginalai irba tie, kurių kūnai susižavėjimo šūksnių sulaukti negali (dabar visi pamatys, ar darėte pritūpimus žiemą), matyt, liko sėdėti namuose išbalę ir nesiprausę. Šokinėjimo į vandenį ant galvutės ir šlapių spenelių (tikrai nežinau, kodėl vadinasi šlapių marškinėlių, nes marškinėlių tame konkurse niekas nevertina) metų laikui prasidėjus, kartu prasideda ir poilsiaviečių savininkų drebėjimo metas, nes pastarieji visaip kaip stengiasi išvengti tokių, kurių psichofizines savybes jums tuojau pat subendravardiklinsiu.
Vis dėlto, nemanykite, kad juos visada lengvai atpažinsite iš karto.
Nors nemaža jų dalis vairuoja (jie sako, kad važinėja) pirmus arba antrus golfus ir kregždes, o jų mentalinės savybės šviečia ryškiai ir iš toli, yra ir labiau prakutusių (dažniausiai jiems virš trisdešimt, tačiau, savaime suprantama, iš akių to nesimato) – jie disponuoja apynaujais pusdžipiais, kuriuose į gamtą vežasi alų ne bambaliuose ar skardinėse, o stiklinėje taroje (savo antrosioms proto pusėms taip pat nuperka ko nors geresnio, pavyzdžiui, kokio toreso, kur ne kiekvienai dienai). Nes jie tai sau leidžia per atostogas (atidėję būsto kredito įmokas) ir sugėrovams išdidžiai paaiškina, kad taip yra DAUK SKANEU (dar būtinai PRADŽIAI pasiima kokio nors craftinio alaus, apie kurį nieko neišmano ir kurį perka tik keletą kartų per metus (geriausiu atveju), kai namudinį alkoholizmą pakeičia varymas į gamtą).
Jeigu, susiklosčius itin nemalonioms atsitiktinėms aplinkybėms, jūsų idilišką penktadienio vakarą prie ežero su knyga sudrums tokių marozų, pacanų ir čiolių buvimas horizonte arba dar arčiau, tai bėkite iš ten, jeigu galite arba kęskite visas su tuo susijusias pasekmes. Ir nebus jums, kenčiantiems, dangaus, ir joks šventasis jums nepadės, nes jūsų poilsis baigiasi ten, kur prasideda jų poilsis. Jie išbaidys jums visas geras mintis, visas dideles žuvis ir pavarys per smegenis taip, kad jūs imsite maldauti Dievo, kad teleportuotų jus bet kur iš čia, kad ir į pačių nuobodžiausių profesorių auditoriją, kurioje penkiolika valandų be pertraukos yra nagrinėjamas magnetinio rezonanso klausimas.
Jų poilsis prasideda dviejų ir tik jums vieniems skausmingų veiksmų atlikimu: mašinos privarymu kuo arčiau ir muzono paleidimu kuo garsiau. Nes visa, kas aplinkui, privalo žinoti, kad jie atvyko ir čia bus. Net nemėginkite kliautis dosniu likimu ir tikėtis, kad tai tėra trumpalaikis džiaugsmo protrūkis ir ilgainiui nusistovės buvusioji ramybė. Jeigu nepaklausėte mano patarimo ir vis dar esate ten, kur būti jau nebenorite, kas valandą jums darysis vis blogiau, o atvykusių kaimynų linksmybių lygis netruks tapti atvirkščiai proporcingu jūsų nervų ląstelių įsitempimo jėgai.
Alus iš buteliukų baigsis jiems dar nespėjus išsikepti pirktinio šašlo. Padūmavusias akis ims balinti per akciją pirkta balta. Rusišką ir visokių šeši–devyni bytą pakeis vis garsiau iš automobilių sklindantys naša raša anekdotai. Iš bagažinių jie ims traukti sėmkes, čipsus ir zagironą. Ir prasidės iš kolonkių sklindančius garsus perrėkiantis bazaras:
tai tu man draugas ar ne, ble?!
Vėliau, sutemus, jie pradės voliotis ant saulėgrąžų sėklų išlukštų ir nuorūkų kilimo (iš viso to, ką po savimi pridergia, jie visada susirenka tik tai, ką priima taromatai), nekoordinuoti judesiai ir veiksmai ims niokoti viską aplinkui. Vieni šašlyko turinį po savimi paliks dar nepradėjus aušti (tiems, sako, pagirios būna švelnesnės), kiti apsivems savo guoliuose, o tie, kurie nevėmė, ryte galės damušinėt tai, kas liko ir kas buvo ant zapaso, nes šiandien jų bobos vairuos.
Tarp jų būna ir tokių, kurie įsimeta meškeres dėl viso pikto, tačiau nebūna kada žvejot.
Oi, bleee, nūūū naaa, kiek pripisom mes vakar? Ei, kačiau, užpilk sriubos iš pakiuko! Mažute, a girdi?! Ką, cizų nebėr?
Tokių nusilupėlių poilsiaviečių savininkai nori išvengti. Todėl iškilmingai ir viešai pareiškiu, kad pastarųjų drebėjimo sezonas yra atidarytas. Nes ne taip paprasta iš karto atpažinti tuos, su kuriais net sapnuose nesinori turėti nieko bendro.
Į gamtą važiuojančius poilsiautojus galima grupuoti ir skirstyti į įvairias grupes. Pavyzdžiui, dar galima išskirti supermergytes, supermamytes, menopauzės kamuojamas tetulytes. Jos tepliojasi visokiais kremukais, aikčioja išvydusios už musę didesnį skraidantį gyvūną, jų vaikučiai ir jorkšyriukai akivaizdžiai šlapinasi ežeruose ir aplink juos, joms nepatinka bet kokie garsai, sklindantys vaikučių pietukų miegučio metu, jos būna liūdnos, jeigu nešviečia saulytė ir lyja, joms nepatinka skruzdėlės ant žemės ir nuo medžių krentantys kankorėžiai, jos klykia išvydusios karkvabalius, jos atvažiuoja į gamtą mažomis mašinytėmis, pilnomis kosmetikos prikimštų tašyčių.
Bet patikėkite manim, tai yra nuostabi kaimynystė, jeigu lyginsime su tais bėdžiais, apie kuriuos papasakojau anksčiau.
Dar būna maniakų–žudikų ir intelektualų, tačiau jie pasitaiko taip retai, kad šį kartą, aptardama nūdienos aktualijas, jų neminėsiu.
Komentarai
Rašyti komentarą